Ahoj, Slovakija!

Ketvirtadienis, 14 Spalis 2010 09:44

Labas ir sudie, Slovakija!

„Jeigu vis dar ieškai savęs” – buvo vienas pirmųjų, mano akį patraukusių straipsnių, apie savanorystę.

Tada pasakiau sau, kad ir aš būtinai pasistengsiu pasinaudoti galimybe, kurią siūlo Europos savanorių tarnyba. Tiesa, tada dar buvau tik įpusėjusi psichologijos studijų pirmąjį kursą ir nesinorėjo vos pradėjus viską mesti. Tačiau tas virpulys, kurį pajutau perskaičius vienos merginos patirtį apie savanoriavimą Izraelyje, jautėsi visus kitus metus, kaskart vėl ir vėl atrandant pranešimų apie savanoriškas veiklas. Taigi, galiu drąsiai pasakyti – laimė nusišypsojo ir man. Tiesa, ilgai ieškojusi patinkančio projekto bei šalies, kurią norėčiau pažinti, visgi atradau, kad būtent Slovakija, ir būtent darbas su vaikais bei arkliais darkart privertė pajausti tą virpulį manyje. Tada viskas tapo aišku, kad ten bus mano vieta ateinančius metus.

Taigi, kas yra toji Europos savanorių tarnyba ir kaip ji funkcionuoja? Europos savanorių tarnyba (EST) – tai tarptautinės savanorystės projektai jauniems žmonėms, kuriais siekiama ugdyti jų pilietiškumą, solidarumo jausmą, skatinti kitų kultūrų pažinimą, stiprinti tarpusavio supratimą ir toleranciją. Tarnybos metu savanoris išvyksta į kitą šalį, joje gyvena ir dirba pelno nesiekiantį ir vietos bendruomenei naudingą darbą, už kurį negauna finansinio atlygio. EST veikla gali vykti įvairiose srityse: kultūros, jaunimo, sporto, socialinės rūpybos, kultūros paveldo, meno, civilinės saugos, aplinkos, vystymosi bendradarbiavimo ir pan. Savanoriui tai nieko nekainuoja, nes viską finansuoja Europos Sąjunga. Jam apmokama kelionė, sveikatos draudimas, apgyvendinimas, maistas, vietinis transportas, kalbos kursai ir mokami kišenpinigiai. Savanoriu gali tapti kiekvienas jaunas žmogus nuo 18 iki 30 metų. Jis turi būti pasiryžęs sutartą laiką gyventi ir atlikti savanorišką tarnybą kitoje šalyje. EST savanoriška tarnyba gali trukti nuo 2 iki 12 mėnesių. Tačiau galima pasirinkti ir trumpalaikius projektus nuo 3 sav. iki 6 mėn. Daugiau informacijos galima rasti www.jtba.lt

Pagal savo tarnybos sutartį, turėjau dirbti „Hipocentre“, kuriame taikoma hipoterapija (tai gydomasis jojimas arba gydymas, panaudojant arklį). Arklidėse buvo trys dideli arkliai ir du poniukai. Vėliau atsirado dar viena kumelė ir du poniukai. Žinoma, arkliai nuo mažens buvo mano svajonė, tačiau taip ir neteko su jais susidurti iki projekto. Tad teko visko mokytis nuo nulio: pažinti šiuos gyvūnus, mokytis jų kūno kalbos, juos prižiūrėti ir rūpintis. Taip pat turėdavau paruošti arklį hipoterapijai ir pagelbėti visų užsiėmimų metu. Kadangi buvome vienos merginos, dirbome ir kitus, su arkliais susijusius darbus: tai ir žolės pjovimas, šienavimas, aplinkos tvarkymas, akmenų kasimas, gardų dažymas, vandens vežimas ir pan. Teko ir su plaktuku, ir pjūklu pasidarbuoti. Bet turbūt daugiausiai džiaugsmo teikdavo išjojimai į kalnus. Kerintys vaizdai, arklio alsavimas ir švilpiantis vėjas pro ausis... Joti be abejo nemokėjau, o ir visos pamokos vyko slovakiškai, tad galima numanyti, kad būdavo ir nesusipratimų ir nesusišnekėjimų.

Kadangi tame pačiame projekte buvome trise – prancūzė, vokietė ir aš, o darbų arklidėse trims neatsirasdavo, pradėjau kai kuriomis dienomis dirbti vaikų darželyje. Džiaugiuosi, kad galėjau savo specialybės žinias panaudoti dirbdama tiek su neįgaliaisiais vaikučiais, tiek su sveikaisiais. Gerai prisimenu, kaip sutrikdavau, kai vaikai kažką man sakydavo, o aš nieko nesuprasdama tik išpūtus akis žiūrėdavau ir šypsodavaus. Žinoma, kaip ir daugumoje dalykų, pradžia buvo nelengva. Tačiau pamažu pradėjau mokytis kalbos. Labai geri mokytojai buvo tie patys darželinukai. Kartu su jais vartydama knygutes ar žaisdama žaidimus, greitai perpratau kalbą ir pati dažnai pyškindavau greitakalbe.

Visgi ir šių veiklų buvo negana, nes dirbdama iki pietų, turėdavau daug laiko ir mintimis dažnai grįždavau namo. Norėjosi dar kažko, kad būtų užimta galva ir rankos. Tad dažnai pagelbėdavau darželyje vakarais arba žaisdavau su vyresniais neįgaliaisiais vaikais internate.

Per šiuos metus, praleistus svetur, turėjau galimybių pabendrauti su kitais savanoriais iš visos Europos, dalyvavau tarptautiniuose projektuose, taip pat kartu su savo bendradarbe lankiausi Canisterapijos kursuose (Canisterapija – terapeutinis metodas, kada naudojamas specialiai treniruotas šuo, padedantis spręsti žmogaus psichosocialines problemas), kur gavau šios terapijos asistentės sertifikatą.

Kadangi turėjau nemažai laisvalaikio, daug laiko praleisdavau kalnuose. Įsimylėjau juos vos tik išvydusi ir iki šiol jaučiu didelę nostalgiją. Visada, radusi laisvesnė minutę, skubėdavau į savo mėgstamą vietą ir žiūrėdavau į tolumoje besidriekiančius kalnus. Karts nuo karto žaisdavau krepšinį, o žiemos metu slidinėjau arba čiuožinėjau. Dažnai naudodavaus savo, kaip užsienietės padėtimi. Kaip pati sakau, padarydavau šiokį tokį biznį – ar tai sugebėdavau gauti ką nors pigiau, ar kartais ir visai nemokamai.

Suspėjau įgyvendinti ir antrąją savo svajonę – pradėjau groti gitara. Aš mokiausi groti ir dainuoti slovakiškas dainas, o mano mokytoja – lietuviškas. Geras jausmas.

Iš pinigų, kuriuos gaudavau kaip maistpinigius ir kišenpinigius ne tik kad puikiai išsiverčiau, bet dar ir pasitaupiusi nemažai pakeliavau. Iš tiesų pačią Slovakiją pažinau gana gerai ir spėjau pabuvoti daugelyje vietų. Labai norėjau pamatyti Prahą, tad mano iniciatyva kartu su vietiniais išsiruošėm ir į ilgesnę kelionę.

Nepaisant visų nuotykių ir gražių patyrimų, būta ir tamsesnių akimirkų. Puikiai prisimenu pirmąjį mėnesį, kurio didžiąją dalį praleidau sėdėdama ir stebėdama, kaip vyksta darbai. Bendradarbė vos vos kalbėjo vokiškai, o aš nemokėjau slovakiškai. Būdavo pasižiūrim viena į kitą, nusišypsom vėl ką nors darom. Vienoj kišenėj nešiodavaus žodynėlį, kitoj rašiklį ir užrašų knygutę. Tekdavo ir piešti norint susikalbėti.

Jeigu paklaustumėt, ar daug praradau, atsakyčiau, kad galbūt, tačiau dar daugiau gavau. Ir viso šito nesulyginsiu su jokia mokykla ar universitetu. Galėčiau vardinti ir vardinti dalykus, kuriuos atradau, supratau ir, į kuriuos pradėjau žiūrėti visai kitaip. Žinoma, pasikeičiau ir pati. Jeigu vėl turėčiau panašią galimybę, nedvejodama sutikčiau.

Rašau ir mąstau, kad ne taip lengva perteikti vienerių metų patirtį ir sutalpinti viename puslapyje. Į atmintį įsirėžė daug įspūdžių, patirtų tiek darbe, tiek laisvu metu. Žmonės priėmė labai šiltai, visą laiką jaučiau jų palaikymą ir domėjimąsi. Neneigsiu – buvo sunku išsiskirti ir grįžti atgal. Pamenu, kaip paskutinį kartą apkabinau kiekvieną arklį ir jaučiau, kaip man jų truks.

Dabar jaučiu, kaip vėl man trūksta tos veiklos su arkliais, su vaikais ir gražiųjų kalnų. Ne, nekalbu apie grįžimą, nebent svečio teisėmis. Dabar kirba daug minčių, kurias norėtųsi įgyvendinti čia, savo gimtinėje. Ir toliau domiuosi arkliais, hipoterapija, mąstau, apie jos skleidimą Lietuvoje ir svajoju pati kada nors turėti vietą, kurioje lakstytų arkliai ir čiauškėtų jų pažiūrėti atėję vaikai.

„Savanorystė – tai mainai, tu ne tik duodi, bet ir gauni“.

Buvusi savanorė,

Laura Molčankinaitė