Vadžgirio mokyklos mokiniai moka prasmingai leisti laisvalaikį...

Ketvirtadienis, 05 Gegužė 2011 21:56

Ar jaunimas moka prasmingai ir įdomiai leisti laisvalaikį? Ar didžiąją laisvalaikio dalį užima sėdėjimas prie kompiuterio ir televizoriaus? Galbūt po edukacinės išvykos į Kauno valstybinį dramos teatrą ir Rumšiškių liaudies buities muziejų Vadžgirio pagrindinės mokyklos mokiniai atras įdomesnių ir prasmingesnių laisvalaikio praleidimo būdų.

Balandžio 29 dieną mes su būreliu Eržvilko gimnazijos mokinių pajudėjome Kauno link. Skubėjome pamatyti A.Kurieniaus spektaklį „Moderatoriai“. Spektaklio tema tikrai aktuali jaunimui, daug praleidžiančiam laiko prie interneto. Bendravimas internetu, kompiuteriniai žaidimai - vienas populiariausių šių laikų užsiėmimų. Bet ar kas gali pakeisti realų bendravimą, smagius, pvz. judrumo reikalaujančius žaidimus? Gali internete prisistatyti įvairiausiais vardais, gali būti nuoširdus arba ne, gali susidėti gražiausias savo nuotraukas ir pristatyti save tik iš puikiausios pusės, bet savęs neapgausi. Ne vieną kankina klausimas, kodėl visi nori su manimi draugauti „Facebook“? Kodėl tie žmonės, kurie nori su manimi draugauti internete, nenori draugauti realiai? Jie galbūt nori tik pasižiūrėti mano nuotraukų, paskaityti mano įrašų. Jei gyveni tik internete, arba esi visiškai kompleksuotas, arba – visiškas tinginys: arba bijai susitikti su žmonėmis, arba – tingi. Nors kartą gyvenime kompiuterinius žaidimus žaidusiems viskas suprantama: suklydai kartą – nieko baisaus, visada turi kelias gyvybes arba blogiausiu atveju išjungi žaidimą ir pradedi iš naujo. Gyvenime šiek tiek kitaip. Jaunieji aktoriai ir kvietė įsigilinti į virtualaus bendravimo būdus ir realias pasekmes, į virtualaus ir realaus pasaulio skirtumus. Spektaklis tikrai privertė susimąstyti ne vieną.

Kitas ekskursijos tikslas buvo Rumšiškių liaudies buities muziejus ir edukacinė programa „Kaimiški jaunimo žaidimai“. Oho, kokių žaidimų seniau prisigalvodavo jaunimas! Senovinius liaudies žaidimus žaisti pakvietęs Valentas, užsiminė, kad visi jie beveik sugalvoti Dzūkijos jaunimo. Žaidėme žaidimus, reikalaujančius miklumo, greitumo, jėgos, akies ir rankos taiklumo, ritmo pajautimo.

Pabandyk paeiti ir dar aplenkti kitą komandą, kai ant vienų slidžių net keturi sulipę! Kojom apžergę lazdą (rankom ją liesti draudžiama) turėjom kuo greičiau atbėgti iki nurodytos vietos. Kas norėjo, galėjo pabandyti pavaikščioti su kojokais (tokiais 2-3 metrų pagaliais, ant kurių prikaltos kaladėlės atsispirti). Vikrumo ir jėgos reikėjo patempti dubenį, su jame sėdinčiu draugu. Linksma buvo stebėti, kaip sėdintysis bando išlaikyti pusiausvyrą, bet ne visada jam tai pasiseka. Varžėmės, kas greičiau sukals vinis į kaladę. Sužinojom, kaip seniau linksmindavosi kalviai. Tas kalvis, kuris su į šoną ištiesta ranka išlaikydavo ilgiausiai 5 kg sveriantį kūjį, ne tik buvo laikomas stipriausiu, bet ir pirmasis galėdavo pradėti darbą. Savo jėgas panoro išbandyti ir mergaitės, tik jos turėjo laikyti kūjį ant į priekį ištiestų rankų. Mergaitės tiek įsismagino, kad net toks vyriškas darbo įrankis, kaip pjūklas, jų neišgąsdino. Stengėsi rąstą perpjauti kuo greičiau ir nušluostyti nosis berniukams.

Dėkojame mokytojoms L.Kuncaitienei, M.Vaitiekūnienei ir soc. pedagogei G.Zdanavičienei, organizavusioms tokią šaunią ekskursiją.

Julija Vaitiekūnaitė ir Odeta Virbukaitė,

7 kl. mokinės