Kelionė į Strasbūrą

Trečiadienis, 25 Lapkritis 2009 16:17

Neužbėgdama įvykiams už akių ir kol kas dar nutylėdama, ką dvi moksleivės – Viktorija ir aš – veikė Strasbūre, pirmiausia papasakosiu, kaip mes ten pakliuvome, nes, tiesą sakant, apie šitą kelionę žinojome jau prieš pusmetį, kai gegužės mėnesį, prieš rinkimus į Europarlamentą, organizavome diskusiją aktualiomis Europos sąjungos temomis.

Organizavome ją tikrai ne šiaip sau: visoje Lietuvoje buvo paskelbtas moksleivių konkursas, ir komandos, rengusios diskusijas, pretendavo laimėti kelionę į Strasbūrą, Euroscola renginį. Nors mūsų diskusija jurbarkiečiai nesusidomėjo, o viltis, kad dar galime laimėti kelionę, jau buvo praktiškai žlugusi, visgi, birželį paskelbus nugalėtojus, paaiškėjo, kad mes – vienos iš jų! Po to buvo daug laukimo, mat renginys Strasbūre – tik spalio pabaigoje.

Laukėme ir sulaukėme! Bet dabar apie patį Euroscola renginį. Į jį suvažiuoja po 25 moksleivius ir 3 mokytojus iš kiekvienos ES šalies, kurie imituoja europarlamentarų darbą. Moksleiviams reikia pasirinkti skirtingas grupes ir jose jie diskutuoja, ieško įvairių problemų sprendimo būdų, na, o vėliau juos pateikia bendrame posėdyje moksleiviams iš kitų grupių. Tada visi balsuoja, ar verta priimti tokius sprendimus – kaip tikri parlamentarai.

Kelionės tikslo link – Strasbūro – pajudėjome spalio 19 dieną. 25 jaunuoliai iš įvairių Lietuvos miestų atvyko į Marijampolės Ryto vidurinę mokyklą, kurioje mokytojauja mūsų kelionės vadovė Ramunė. Ten mums buvo pasakyta, kur tiksliai važiuosime ir kas mūsų laukia. Noras ir entuziamas visiems tik dar labiau sustiprėjo ir kitą rytą pagaliau išvykome.

Ilgą ir nuobodžią dieną autobusu per Lenkiją atpirko kita diena Berlyne. Daug visko pamatėmė ir netgi patyrėme: dieninę Berlyno panoramą apžiūrėjome iš stiklinio kupolo ant Reichstago, naktinę – vakare, kai kėlėmės į Televizijos bokštą. O kur dar Brandenburgo vartai, Postdamo aikštė, prie kurios eksponuojami Berlyno sienos likučiai ir pirmasis Europos šviesoforas... Ką turėjau galvoje, sakydama „patyrėme“? Ogi pirmąjį pasivažinėjimą METRO! Ir tikėkimės, kad ne paskutinį, nes, tiesą sakant, mums patiko – vis nuotykis.

Po varginančios nakties autobuse, kurioje mūsų miegas priminė nebent miego parodiją, atvykome į Strasbūrą. Kadangi turėjome ištisą dieną susipažinimui su miestu, išvaikščiojome turbūt visą senamiestį. Ir mums nė kiek nepabodo – Strasbūre išties labai gražu: daugybė kanalų, didelės aikštės, aukšti fachverkinio stiliaus pastatai, žodžiu, vaizdas tikrai neprimena Vilniaus ar Kauno senamiesčių.

O kur dar Strasbūro katedra... Ji tiesiog pribloškia! Nustebina, visų pirma, savo dydžiu, na, o paskui visą dėmesį tenka sutelkti į jos nepaprastą gotikinį grožį. Nemažą įspūdį paliko ir plaukiojimas kanalais, bet buvo šalta, sparčiai temo – na, patys suprantate – snaudulys nugalėjo žingeidumą ir jau nebepajėgėme klausyti, ką per ausines burbuliuoja audiogidas...

Kitą dieną Strasbūre mūsų laukė pagrindinis kelionės tikslas – Euroscola. Visi šiek tiek pasipuošėme ir pasitempėme – juk teks sėdėti europarlamentarų darbo vietose ir rimtai politikuoti. Taigi autobosu nuvažiavome iki antrojo pagal įspūdingumą (po katedros) Strasbūre pastato – „Louise Weiss“ – Europarlamento būstinės.

Netrukus susirinkome į posėdžių salę. Išklausėme visų valstybių atstovus, mūsų bendraamžius, kurie pristatė savo šalis. Po visų kalbų, bet kuris iš mūsų, Euroscolos dalyvių, galėjome klausti įvairių mus dominančių klausimų, į kuriuos atsakinėjo kartu su mumis posėdyje dalyvaujantys Europarlamento administracijos atstovai.

Po to pietavome, tai, turbūt, buvo smagiausia dienos dalis. Nepamanykit klaidingai, smagu buvo ne dėl to, tiksliau, ne vien dėl to, kad gavome pavalgyti. Per pietus buvo paskelbtas „Eurogame“. Tai viktorina, sudaryta iš 20 testo klausimų. Viena smulkmena: kiekvienas klausimas testo lape parašytas vis kitokia kalba. Kad galėtum dalyvauti šioje viktorinoje, turi susirasti 3 kolegas, kurie būtų iš skirtingų šalių. Na, o po to belieka ieškoti atsakymų. Nors nė vienas lietuvis „Eurogame‘e“ nesužibėjo ir į finalą su savo komanda neiškopė, visgi, žaidimas gerą įspūdį paliko visiems.

Po Eurogame‘o – rimtas darbas grupėse. Mes su Viktorija dalyvavome diskusijoje „Kuo jūsų šalis turėtų prisidėti prie Europos Sąjungos įsitvirtinimo pasaulyje?“. Diskusijoje buvo visko – pykčio, nepasitenkinimo, ginčų, kompromisų – kaip kokiame Seime. Galiausiai buvo priimti bendri sprendimai, kuriuos mūsų grupės prezidentas bei sekretorius pristatė posėdyje. Sprendimai, kaip parodė balsavimo rezultatai, nebuvo labai priimtini kolegoms iš kitų grupių. Ne toks jau lengvas amatas toji politika...

Po sunkios ir įtemptos dienos Europarlamente mūsų laukė tikra atgaiva – „Europos parkas“. Turėjome 10 valandų, kurias praleidome geriausiuose Europos atrakcionuose. Linksmieji kalneliai, kurių linksmumas, beje, pasirodo tik jiems pasibaigus, adrenalino ir tuo pačiu gerų įspūdžių „pripompavo“ užtektinai.

Paskutinis kelionės tikslas prieš grįžimą namo – Praha. Be galo gražus miestas, bet greičiausiai jau buvome pernelyg pervargę, taigi ir įspūdžiai iš jo, ne tokie dideli, kaip iš kitų anksčiau aplankytų vietų. Na, bet svarbiausia, kad pamatėme garsųjį Karolio tiltą ir Šv. Vito katedrą. Po to jau galėjome svajoti apie kelionę namo – skamba keistai, bet nuovargis ir įspūdžių perteklius daro savo.

Jau kitą rytą buvome Marijampolėje. Po ilgo apsikabinimų ir atsisveikinimų su kelionės bičiuliais ritualo, pajudėjome išsiilgto Jurbarko link. Prieš akis dar laukė visa atostogų savaitė, taigi turėjome pakankamai laiko tiek pailsėti, tiek visiems įspūdžiams susigulėti.

O tada jau galima galvoti apie kitą kelionę – kur dar čia sudalyvaut, gal vėl ką nors laimėsim? Tokiu paskatinimu ir norėčiau baigti: dalyvaukit visur, kur tik galit, garsinkit save, garsinkit mokyklą, garsinkit mūsų miestą. Patirsit daugybę neužmirštamų akimirkų ir tuo pačiu, aišku, didelės naudingos patirties (toli gražu ne vien važinėjimosi metro).

Danutė Matelytė