Profesionalus fotografas Andrius Ufartas papasakojo apie šio meno subtilybes
Trečiadienis, 21 Spalis 2009 12:17
Jurbarkiškis.lt kalbina profesionalų fotografą Andrių Ufartą, penkti metai dirbantį fotografijos agentūroje UAB „Baltijos fotografijos linija" Vilniuje.
- Nuo ko viskas prasidėjo?
Prasidėjo galbūt nuo tada, kai sugalvojau, kad aš noriu turėti fotoaparatą ir su juo fotografuoti. Man tada buvo gal apie 14 metų. Tėvai po ilgų įkalbinėjimų sutiko nupirkti „muilinę“. Šiai svajonei įgyvendinti ir pats buvau truputį susitaupęs, bet be tėvų indėlio nieko nebūtų pavykę.
Kuo toliau, tuo labiau pradėjo patikti fotografuoti, ypač gamtovaizdžius. Dažniausiai pamatęs gražų saulėlydį su dviračiu lėkdavau per lankas prie Nemuno, kad jį įamžinčiau.
Po to atsirado pirmieji mokytojai - tai Kidulių vidurinės Mokyklos dailės mokytoja J. Macijauskienė ir jurbarkietis fotografas K. Skuja. Esu labai jiems dėkingas už atskleistas pirmąsias šio meno paslaptis.
- Ar atsimenate savo pirmąją fotografiją?
Pačios nuotraukos nebuvo niekuo ypatingos, fotografuodavau draugus, šventes, šeimos narius, kaip ir visi pradedantys. Didžiausias lūžis įvyko, kai mano nuotrauką su rudeniniu vaizdu įsirėmino parduotuvėje „Pas Agotą“ ir padėjo ant prekystalio kaip puošmeną.
Tada labai didžiavausi savimi, kad kažkas mane pastebėjo ir buvau įkvėptas tolimesniems fotografiniams ieškojimams, bei darbams.
- Ką jums apskritai reiškia fotografija?
Fotografija yra labai svarbi mano gyvenimo dalis, ji kaip saviraiškos priemonė ir pragyvenimo šaltinis. Aš džiaugiuosi, kad pasirinkau profesiją pagal savo pomėgį, nes labai retai žmonės dirba mėgstamą darbą.
Su fotografija turi gyventi, tai galbūt net ne profesija, o gyvenimo būdas, prireikus aukoji savo ir šeimos laiką, nėra darbo dienų ar valandų, aš net važiuodamas atostogauti pasiimu fotoaparatą. Yra kaip yra, bet geriau fotoaparatą visada turėti šalia, nes kai jo neturi prasideda užkeikimai – pamatai gerą kadrą, bet negali jo užfiksuoti, tai ir graužia po to sąžinė.
Daug teko pamatyti žmonių, kurie labai idealizavo fotografo darbą. Įsivaizdavo, kad tai labai lengvas, romantiškas darbas: visur važiuoji, daug matai, nuspaudi mygtuką ir turi kadrą.
Iš tikrųjų, tai sunkus darbas, reikia turėti daug žinių, patirties, nuojautos, kantrybės. Jeigu užsiimi komercine fotografija, tai tada dar ir nuolatinis stresas, nes turi padaryti tai, ko paprašė užsakovas, bet kokiomis sąlygomis.
- Ką labiausiai patinka fotografuoti (pvz., žmones, gamtą, aktus)?
Kadangi dirbu naujienų fotoagentūroje www.fotobankas.lt ir kiekvieną dieną reikia fotografuoti politikus, verslininkus, pramogų verslo atstovus, todėl džiaugiuosi kai galiu išvažiuoti iš Vilniaus (šia nuoroda apsilankę galite išvysti daugiau mano fotografijų
www.flickr.com/photos/37190062@N07/) ir nufotografuoti kažką įdomaus.
Yra įstrigęs vienas atsiminimas, kai per valandą teko susiruošti dviems dienoms į Latvijos-Rusijos pasienį prie Teherovo muitinės posto ir padaryti fotoreportažą. Ten labai patiko bendrauti su vairuotojais, jie išsipasakojo visas savo bėdas, iškeikė Rusijos valdžią, kad per ją turi daugiau kaip savaitę stovėti eilėse viduryje laukų.
Taigi negalėčiau išskirti vieno objekto, fiksuoju viską iš eilės, patinka fotografuoti ir portretus, ir aktus, ir miestą, ir gamtą, ir makro darbus.
- Ko reikia gerai nuotraukai?
Kartais užtenka atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Bet dažniausiai kokybę lemia patirtis, jautimas kadro, kompozicijos, ir šviesos. Žiūrėdamas į objektą jau turi matyti, kaip tai atrodytų per fotoaparatą, iš karto jausti, kokio židinio objektyvą naudoti, daryti juodai baltą ar spalvotą nuotrauką.
- Geriausias kada nors fotografuotas objektas, fotogeniškiausias žmogus?
Nėra vienintelio gero objekto, kievienais metais randi kažką įdomaus ir gražaus. Tarkim, man kiekvieną rudenį patinka fotografuoti rudeninius medžius, nes tada būna įspūdinga spalvų gama, nuo žalių iki ryškiai raudonų. Ypatingumo prideda ir tai, kad šį grožį matome tik vieną ar dvi savaites, o po to – medžiai vėl pliki.
Dar mane labai žavi rūkas, nes jis visada suteikia fotografuojamiems objektams mistikos, paslapties. Gali visiems matytas ir įprastas vietas pakeisti neatpažįstamai.
Kalbant apie viešus asmenis, politikus, galėčiau išskirti mėgstamiausią politiką (fotografavimo prasme) - tai Prezidentas Valdas Adamkus. Jį visada buvo paprasta fotografuoti, nes Prezidentas griežtai laikydavosi protokolo, atsistodavo ten kur reikia, neatsukdavo nugaros sveikindamasis su svečiu, atsisukdavo į fotografus bei operatorius ir pakalbindavo savo svečią, kad mes turėtume įvairesnių kadrų. Čia turi dirbti ne tik fotografai, bet ir politikas, todėl reikia paminėti, kad Valdas Adamkus savo vaidmenį atlikdavo puikiai.
Priešingybė V. Adamkui - buvęs Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas. Tai nenuspėjamas, labai impulsyvus žmogus. Per visą premjeravimo laiką taip ir nesugebėjo išmokti kaip elgtis su žiniasklaida. Susitikimuose su aukšto rango svečiais būdavo net kuriozų: mūsų tuometinis premjeras iš pradžių dar laukė toje vietoje, kur ir turėjo pasisveikinti, bet kai pamatė svečią, tai nubėgo prie jo ir rankos paspaudimas įvyko besisukančių durų viduje, kur niekas nenufotografavo, mes dar nebuvome taip nustebinti, bet kolegos fotografai iš užsienio taip ir nesuprato kas čia įvyko, nes pas juos taip nebūna.
Man keista, kad Arūnas Valinskas, atėjęs iš pramogų verslo, kur dirbo visą laiką kamerų apsuptyje, irgi nesugebėdavo deramai elgtis, kartais taip greitai išbėgdavo, ir taip greitai įsivesdavo svečią į savo kabinetą, kad mes vos spėdavom nuspausti vieną kadrą ir tą tik iš nugaros.
- Kiek įtakos fotogeniškumas turi nuotraukai, kaip atskiriate fotogenišką asmenį?
Fotogeniškumas turi labai daug įtakos. Yra žymiai sunkiau dirbti su nefotogenišku žmogumi, nevisi šią dovaną turi. Fotogeniškas žmogus, tai nebūtinai gražus žmogus, nes fotogeniškumas neapsiriboja vien veidu.
Reikia žinoti savo mimikas, judesius, kūno plastiką, tada nesudėtinga paslėpti trūkumus arba net paversti juos privalumais ir nuotraukoje, tada matome tobulą asmenį.
Turite suprasti, kad nuotrauka - tai iliuzija, šviesa atlieka didelį vaidmenį, pavyzdžiui, šviečiant iš viršaus žmogaus veidas atrodo ilgesnis, iš pačios – apvalesnis, yra taisyklės, kuriomis naudojantis gali padaryti tobulą žmogų, aš jau net nekalbu, kaip galima pakoreguoti su kompiuteriu.
- Lengviau daryti menines ar reportažines nuotraukas?
Galbūt lengviau fotografuoti reportažines, bet menines yra įdomiau, ten niekas „nelipa tau ant galvos“, darai taip, kaip tu nori, išeina – džiaugiesi, nepavyksta – tai nepavyksta.
- Jūs už natūralias ar už retušuotas nuotraukas?
Aš retušavimą naudoju labai retai, kai jau visiškai būna blogas kadras. Dažniausiai stengiuosi taip nufotografuot, kad nereikėtų nieko retušuoti. Montažų praktiškai išvis nenaudoju, nes man jie nepatinka. Žaidžiu daugiau su spalvomis, kad suteiktų tam tikrą nuotaiką.
- Iš kur atsiranda įdėjų fotografijoms?
Kartais keliaudamas pamatai kažką gražaus ir pavyksta pagauti gerą kadrą, kartais tiesiog šiaip sumąstai, ką galėtum įdomaus padaryti.
- Kur galima pamatyti daugiau Jūsų fotografijų, gal rengiatės išleisti fotografijų albumą?
- Ką galite patarti neprofesionaliam fotografui, norinčiam nufotografuoti neblogą nuotrauką?
Keliais patarimais neišmokysi fotografuoti, čia reikia storą knygą perskaityti ir fotografuoti ne mėnesį, o metus. Pagrindiniai patarimai būtų tokie: fotografuojant reikia žiūrėti į kompoziciją, jei fotografuojamas yra žmogus, tai jo galva turi būti pačiame centre. Reikia šiek tiek fotoaparatą paleisti žemiau, arba net prieiti arčiau, kad nebūtų per toli. Portreto nereikėtų fotografuoti saulėtą dieną, nes tada šviesa būna labai aštri, todėl patarčiau rinktis pavėsį. Prieš paspaudžiant mygtuką pažiūrėkite į visą kadrą – kaip atrodo viršus, apačia, šonai ir tik tada, kai viskas yra savo vietose – fotografuoti.
- Fotografija – tai jūsų darbas ar laisvalaikis?
Darbas, laisvalaikis, hobis ir pragyvenimo šaltinis.
- Šios nuotraukos, kuriose matome Jurbarką, kiek kartų buvo perfotografuotos, kad pamatytume, tai, ką turime dabar?
Atsibudęs ryte pamačiau, kad yra didelis rūkas, aš jau seniai norėjau nufotografuoti tiltą rūke, todėl iš karto ir nuvažiavau. Fotosesija užtruko 15 minučių, nes labai greitai rūkas išsisklaidė, ir neviską spėjau atlikti, ką buvau suplanavęs.
Prieš kiekvieną fotosesiją aš turiu viziją, gal tiksliau planą, kaip rezultatai turėtų atrodyti. Aišku, priklausomai nuo situacijos gali viskas pasikeisti ir reikia fotografuoti pagal kitas taisykles nei buvo planuota. Prie gamtos reikia derintis, su ja susidraugauti.
Dėkojame fotografui už įdomius ir išsamius atsakymus, linkime jam įkvėpimo, sėkmės kūryboje ir „pagauti“ pačias įdomiausias akimirkas.
Komentuoti
Galime didžiuotis turėdami tokį kraštietį, būtų smalsu sužinoti apie jį daugiau.Labai gražios Jurbarko nuotraukos, net nesitiki, kad tai mūsų miestelis