Gasparas Aleksa – vienas iš keturių kandidatų į Poezijos pavasario laureatus
Penktadienis, 21 Gegužė 2010 08:21
Veliuonoje gyvenantis rašytojas, pernai išleidęs poezijos rinkinį „Prabudimai“ – vienas iš keturių Poezijos pavasario –2010 nominantų. Ta proga poeto paklausėme, kokios dabartinės lietuvių poezijos tendencijos jį džiugina, o kokios kelia abejonių?
Apie ką kalbėti? Apie didžiulį vagelėmis (poezijos eilutėmis) išmargintą lauką ar tik apie tuos gana nedidelius plotelius, kuriuose iš tiesų matau talentu ženklintą kūrybiškumą?
Poezija – kaip ir gyvenimas! – ne tik sudėtinga erdvė, bet ir labai prieštaringa. Nedidelių plotelių situaciją žymi vieni dėsningumai, didžiųjų – kiti. Pastaruosiuose matau dvi tendencijas: nuo amžių amžinąją, t.y. tikrąją liūrinę grafomaniją, kurios žmogus, kartą apsisprendęs rašyti, turėtų gėdytis nelyginant nepadoriausios ligos, ir naujakūrybinę, kai kūdikiškai neprofesionalaus lyrizmo tartum ir atsisakoma, tačiau į viešumą paleidžiamas visiškai nevaldomas nusišnekėjimo srautas, manieringai pretenduojantis į postmodernizmą. Tokius tekstus vadinu lingvistinės dekonstrukcijos karikatūromis. Demokratinė leidybos ir pseudodemokratinė mūsų kultūros situacija tam labai palanki, nes vieninteliai kriterijai, tikrinantis šios „kūrybos“ kokybę, yra pinigai ir ,,saviškių“ ovacijos. Iš pinigo tikėtis padorumo ar netgi sąžinės graužaties – to neišvengtino kūrybos imperatyvo! – būtų tikras absurdas. O ko galima pareikalauti iš „saviškių“? Tik jau ne analizės!
Neslėpsiu, kartais mane apima tikrų tikriausias pesimizmas. Padedu svarstyti: gal viskas dar gerai? Gal po dešimties metų džiaugsimės, kad liko vienas kitas individas, kuris surezga lietuvišką sakinį?
Grįžtant prie mažųjų poezijos laukelių, kuriuos vagoja Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) nariai arba LRS nariais pretenduojantis tapti jaunimas, reikėtų matyti, kad per 20 metų čia taip pat įvyko stiprių pokyčių. Kitados kaltinta „nesuprantamumu“, šiandienė poezija dažnai atrodo tartum prisirijusi antipiretikų – jokio karščiavimo ir karščiavimosi, viskas sterilu, viskas karšta laidyne gludžiai išlyginta ir... idealiai aišku. Bet skaitytojas vėl trauko pečiais: kažkas čia ne taip! Ir, žinoma, tas „nelemtasis“ mūsų skaitytojas (o ir aš, be kita ko, esu vienas iš jų) turi tokią teisę, jeigu pripažįstame, kad galiausiai visa, kas poeto kuriama slapčia ir vienišystėje, vis dėlto tampa vieša. Būdamas, kaip jau sakiau, ne vien rašančiu, bet ir skaitančiu žmogumi, poezijoje, o ir apskritai literatūroje pirmiausiai ieškau: a) talento, b) intelekto, c) asmeninės autoriaus atsakomybės už kūrybinės skirties dovaną, duotą Kūrėjo. Be šio – trečiojo – dėmens, pirmieji du komponentai gali tapti (ne tiek kūrybos, kiek apskritai pasaulėžiūros!) energetinio parako statine arba tais trotilo diržais, kuriuos ryši nūdienio pasaulio kamikadzės. Naikinimas – taip pat kūryba? Aš taip nemanau, nes tokia „filosofija“ labai jau kvepia globalistų Internacionalo dūmais. O globalizmo pasauliu esu linkęs abejoti – ne vien šiuolaikinė Vakarų poezijos situacija, bet ir civilizacijos perspektyva gerokai neramina.
Civilizacija, į kurią bent jau aš, išaušus XXI amžiui, jaučiuosi patekęs, man vis netingi mestelėti situacijų, kuriose tikrieji ir tariamieji meno kūrėjai elgiasi lyg suvaikėję senoliai arba apsimeta puspročiais, kad tik išvengtų atsakomybės už visa, kas vyksta ,,čia ir dabar“.
Ir mano prosenelis, ir senelis, ir tėtė buvo ūkininkai... Aš – pirmoji karta nuo žemės ir žagrės. Bet gal kaip tik dėl šios priežasties man absoliučiai neimponuoja tobulai agrariški dirvonai, ypač kada jie suarti pagal visus konkursinius arimo dėsnius ir, be kita ko, išlėkščiuoti. Lėkšto kalbėjimo tiesiog neįmanoma skaityti. Lygiai nemėgstu poezijos knygų – ,,plytų“. Visados mieliau imu į rankas kuklius poezijos rinkinius, kuriuos įmanoma išgirsti kaip gilų poeto atodūsį, jo širdies ritmą. Renkuosi autorius, kurių idėjos ir metaforos tartum sprogdina pasaulį iš vidaus, o žodžiai gimdo naujas, netikėtas reikšmes. Man patinka atverti archeologinius ir geodezinius poezijos asociacijų klodus – tuomet jaučiuosi lygiavertis kolegos rašančiojo partneris. Nuo užpernai vis dar neguldau į „pasenusių“ knygų lentyną Poezijos pavasariui nominuoto Arno Ališausko rinkinio ,,Rentgeno nuotraukų albumas“. Kiekvieną sykį jį atsivertęs, tą patį eilėraštį perskaitau vis kitaip. Tai viena mėgstamiausių mano knygų.
Į Poezijos pavasario ąžuolų vainiką pretenduojate nebe pirmą kartą. Prieš dvejus metus viena iš penkių geriausių poezijos knygų buvo pripažinta Jūsų knyga „Giedantis rupūžys“. Ar tai reiškia, kad esate tarp matomiausių šiandienos literatūros kūrėjų? Jeigu būtų Jūsų valia, ką iš kolegų vainikuotumėte šiemet?
Labai juokingas klausimas... Už jį, beje, itin dėkoju, nes juokas gydo, o aš pastaruoju metu labai retai juokiuos...
Juk šiais laikais žmogui, skubančiam ne vien rašyti, bet ir padaryti ką nors gera savo gimtinei, atsilyginama anaiptol ne gėlėmis ir plojimais, ko su kaupu gaunu tik susitikdamas su skaitytojais. Deja, ne Veliuonoje, ir ne savo rajone... Neslėpsiu, kad būti Poezijos pavasario nominantu – šiokia tokia garbė kiekvienam poeziją rašančiam žmogui, nes tai reiškia, kad esi išgirstas – ne vien skaitytojų, bet ir kompetetingų literatūros kritikų, kolegų rašytojų. Tačiau nė kiek neabejoju, kad Maironio lietuvių literatūros muziejaus ąžuolų vainikas ir šiemet atiteks ne mano žilai galvai. Aš neturiu jokių nuopelnų organizacijai, kuri vadinama Rašytojų sąjunga, esu tik jos eilinis, nesusikūriau jokio prideramo piaro anei imidžo, kurie tokie pageidautini šiais laikais. Kita vertus, nei aš didelis skurdžius, nei socialinės rizikos ar atskirties nelaimėlis. Tai kam man tos premijos?
Va, ir vėl juokauju. Smagu... Juokdamasis jaučiuosi laimingesnis. Laimingiausias! O laimingas žmogus juk nelygina savęs su niekuo, todėl nieko neapkalba, niekam nepavydi... Žinau, kad šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos „kardinolų konklava“ iš keturių pasirinko poetę – moterį. Kuo ir džiaugiuosi, nes „pralaimėti“ moteriai man atrodo garbinga.
Pagal kultūros spaudą paruošė Reda Duobaitė
„Prabudimų“ autorius Vilkaviškio katedroje. Čia gegužės pradžioje buvo rodomas kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės pagal naujausią G. Aleksos knygą sukurtas žodžio ir muzikos spektaklis tuo pačiu pavadinimu.
Komentuoti
