K. Glinskio teatro festivalio atgarsiai
Pirmadienis, 26 Spalis 2009 12:48
Jurbarkas yra nedidelis miestas, tačiau jis gali vadintis dideliu teatro dėka. K. Glinskio teatro jubiliejaus renginiai tai dar kartą įrodė ir patvirtino. Kaip jurbarkiskiui.lt pasakojo Jurbarko kultūros centro direktorė direktorė Danutė Samienė, teatro jubiliejaus renginiai vyko visus metus. „Rugpjūty koncertavo išvykęs ir trumpam sugrįžęs teatro jaunimas, buvo rengiamos konferencijos, parodos, kurios sulaukė didelio dėmesio“, - festivalio renginių įvairove ir sėkme džiaugėsi D. Samienė.
Teatro žinovai, mėgėjai ar šiaip smalsuoliai galėjo pamatyti ne tik jau rodytų spektaklių ištraukas, bet ir Kultūros namų didžiojoje salėje stebėti D. Samienės režisuotus darbus, svečių iš Gruzijos kūrybą. Penktadienio popietė prasidėjo D. Samienės „Gero ūpo žmonėmis“, o vakaras buvo skirtas gruzinų spektakliui, taip žiūrovai galėjo įvertinti ir palyginti kuo saviti arba panašūs dviejų skirtingų kultūrų ir tautybių režisūriniai sprendimai, kaip vaidina aktoriai.
Kultūros namų koridoriuose sustatyti personažai, naujai įkurti gyventojai, teatro festivalio simboliai priminė visiems, kad Jurbarko teatras iš tiesų yra įdomus, net sunku patikėti, kad šalia mūsų gyvena tokie talentai, tik gaila, kad deramai jų neįvertiname.
Trumpai nubrėšiu D. Samienės spektaklio „Gero ūpo žmonės“ liniją, prisipažinsiu, kad tai buvo pirmasis mano matytas šios kūrėjos režisuotas spektaklis, bet man patiko, netgi daugiau – jis mane įtikino. Personažus įkūniję aktoriai savo vaidmenis atliko profesionaliai. A. Višinskas (Birieta) nustebino talentu, vaidyba tokia, kuri net neleidžia suabejoti, kad viskas galėtų būti kitaip. Spektaklio deimantas buvo Jūratė Videikienė (Sofija), žodžiais neįmanoma nusakyti kiek ugnies ir spalvų ji suteikė vaidinimui. Mane prikaustė, užbūrė jos laisvumas, kuriamo personažo subtilybių atskleidimas.
Sėdėjau, grožėjausi ir negalėjau patikėti, kad esu Jurbarke, dažniausiai taip ir būna ieškome kažko, bet nematome, kokie profesionalai gyvena, kuria ir dirba šalia.
Pasirinktas komedijos žanras turbūt neatsitiktinai, o motyvuotai, papasakota jaunos merginos istorija, kuri svajoja ištekėti už dailininko, turinčio didelę širdį, jautrią sielą ir mokančio karštai mylėti. Tačiau tėvas mano, kad dukrai būtų geriau, jei ji gyventų materialinėmis gėrybėmis, o ne meile aprūpintą gyvenimą. Sofijai nežinant ruošiamasi sutikti turtingo fabrikanto sūnų Skropą (Jonas Tamošaitis), kuris turi apsimesti garsiu dailininku, ir surengti piršlybas. Čia į scenarijų yra įpinama intriga: anksčiau už turtingąjį jaunikį pasirodo tikrasis dailininkas Vargulinas (Alvydas Šimaitis), kuriuo ir turėjo būti apsimesta. Dailininkas prisistato, jį šeima priima, netgi tėvas atiduoda dukros ranką manydamas, kad čia yra jo lauktas turtuolis.
Pasirodo ir svečias apsimetėlis Skropas, tačiau jau šiek tiek pavėlavęs, jis vaidina dailininką - žinovą, tačiau tokios detalės, kaip atvirkščio paveikslo rodymas arba pasakojimas, kad tapė tamsoje, fabrikanto sūnų išduoda. Spektaklyje be tėvo ir dukros, dviejų dailininkų (apsimestinio ir tikro), dar veikia Sofijos auklė Alina (Judita Vilimienė) ir namų tarnas Augustas (Juozapas Abromavičius).
Vaidybinė kompozicija per brūkšnelį pavadinta spektakliu miuziklu, vaidybiniai elementai buvo derinami su muzika, Vidmanto Žemliausko vadovaujamas orkestras pradėjo spektaklį, papildė aktorius, sulydė vaidybą, dainavimą ir grojimą į vienį.
Kuriami žaismingi personažai, puikūs kostiumai, scenos dekoracijos leido suprasti, kad ne veltui yra švenčiamas šis jubiliejus. Patirtis, dirbant teatre, leidžia kurti aukštos kokybės meno kūrinius. Taigi vaizdinga kalba ir išsišakojusios spektaklio linijos privertė nusijuokti, nustebti ir dar kartą džiaugtis tuo, ką turi mūsų miestas, tai yra – profesionalų teatrą.
Spektaklio režisierė Danutė Samienė
Komentuoti
