Rudens lygiadienio vakaronė Viešvilėje

Penktadienis, 24 Rugsėjis 2010 08:28

Prieš penkerius metus sužinoję apie Šiaulių „Aukuro“ klubo organizuojamą respublikinę Rudens Lygiadienio šventę, kuri sutampa su Saulės mūšio data, kuomet baltų gentys susivienijo ir mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną, Viešvilės kultūros centras ėmėsi iniciatyvos prisijungti prie šios akcijos. Tai yra istorinė baltų genčių vienybės diena, taip pat labai reikšminga lietuvių tautai kaip ir Žalgirio mūšio pergalė.

Tuomet vakaronę prie laužo organizavome nedideliame Viešvilės kultūros centro vaikų dailės studijos būrelyje. Šiemet ši šventė jau ketvirtą kartą vyko prie Viešvilės tvenkinio, miestelio parke, susirinkus nemažam būriui balsingų entuziastų ir smalsuolių. Lygiai aštuntą valandą vakare buvo uždegtas didelis laužas, kuriam malkas paruošė Viešvilės seniūnijos bei girininkijos darbuotojai. Sutemos ir vakaro vėsa priminė apie artėjantį tamsos periodą, ilgus vakarus, kuriuos praeityje žmonės leisdavo dirbdami namų ūkio darbus – moterys verpė ar audė, vyrai vijo pančius ar mezgė tinklus ir, žinoma, dirbdami daug dainavo. Dainomis pasitinkamas naujas gamtos virsmas – rudens bei šaltos žiemos laikotarpis - tai tarsi prašymas, kad tas laikas neprailgtų ir kad visi sulauktų žiemos saulėgrįžos – Kalėdų švenčių. Šventės metu visi atėjusieji buvo kviečiami vaišintis bendromis vaišėmis bei dainuoti žinomas liaudies dainas, kurioms armonika pritarė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro kapelmeisteris Valdas Žemaitis.

Viešvilė – viena tarp 68-erių pažymėtų laužų uždegimo vietų Lietuvoje, Latvijoje bei Baltarusijos teritorijoje, kur per amžius gyvena baltai. Daugybė laužų degė vidurio Lietuvoje – Kaune, Raseinių, Šilalės rajonuose, o svarbiausias laužas liepsnojo ant Gedimino kalno Vilniuje. „Rytų Baltijos pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo giminystės ryšiai, bendros tradicijos, bendri protėviai. Baltų genčių kultūra bendra. Įsikūrusios toje pačioje teritorijoje, jos išgyveno iki dabar. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo kultūrą. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime“ – teigiama klubo „Aukuras“ kvietime dalyvauti šioje vienybės akcijoje. Tai šventė, neturinti jokio komercinio atspalvio, todėl džiugu, kad tokia susibūrimų, kuriuose skamba pamėgtos lietuviškos dainos, tradicija gyva ir tikimės, kad ji bus tęsiama ateinančių kartų šventėse.

Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro dailės studijos vadovė Eglė Untulytė