Geriausių šalies tautodailininkų gretose – du kūrėjai iš Jurbarko krašto. Tai tapytoja, mezgėja Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė ir medžio drožėjas Juozas Videika.
J. Videika pernai Veisiejuose įvykusiame respublikiniame skulptūrų, vaizduojančių Šv. Jurgį, konkurse pripažintas geriausiu Šv. Jurgio drožėju.
Mezgėjos ir tapytojos Laimutės Juzikėnaitės-Ašmonaitienės spalvingi paveikslai žiūrovus žavėjo Lietuvos tūkstantmečiui paminėti Vilniuje surengtoje šalies tautodailininkų šventėje.
Šiemet abiejų menininkų darbai pelnė laurus ką tik Rokiškyje pasibaigusioje respublikinėje tautodailininkų parodoje.
Gamta prašosi teptuko
„Moterys, būkime jaunos širdimi, ir gyvenimas bus gražesnis!“ – sako L.Juzikėnaitė-Ašmonaitienė, kuri netrukus švęs 75 metų jubiliejų. Žmonės stebisi jos sugebėjimu kurti tokias grožybes. Kai pripažintos tautodailininkės klausia apie polinkį menui, ji tvirtina neturinti jokių išskirtinių gabumų, kurių nebūtų apdovanotas kiekvienas žmogus. Anot jos, negali nejausti aplinkos, kurioje augi ir gyveni.
„Gamta pati prašosi teptuko. O žmogus joje nenori atrodyti blankus: štai jis ir ieško, kaip gražiau, įspūdingiau papuošti save“, – rodo naujai numegztas, spalvotais karoliukais įmantriai papuoštas moteriškas riešines Laimutė. Ir čia pat didžiuodamasi pamini, kokios iškilios mūsų šalies ir iš užsienio atvykusios moterys jomis pasipuošė.
Įsižiūrėjus į jos kūrinius, nesunku suvokti, kokio talento, kruopštumo ir kantrybės reikalauja menininkės pasirinkta tapymo technika. Tą, anot jos pačios, „nesumeluotą gamtos grožį“ liudija kiekvienas teptuku padėtas mažiausias taškelis, o švelnias pastelines spalvas, atrodo, ji regi ne tik akimis, bet ir meilės savo gimtajam kraštui kupina širdimi.
„Žmogus – gamtos vaikas. Kiekviename mūsų slepiasi daugybė talentų, tik reikia padėti jiems atsiskleisti, juos tobulinti“, – tikina moteris.
Pirmieji patarimai
Pirmuosius talento ugdytojus Laima mini savo tėvus, nors šie su menu nieko bendro neturėjo.
„Parodžiusi tėveliui savo piešinius, sulaukdavau pastabų. Tačiau pastabos įstrigdavo, stengdavausi viską ištaisyti taip, kaip buvo patarta, ir kiekvienu atveju patirdavau džiaugsmą pamačiusi, kad darbelis tapo gražesnis, patrauklesnis. O mokykloje man puikus patarėjas buvo piešimo mokytojas, kuris vėliau primygtinai ragino studijuoti dailę. Tačiau pasirinkau profesiją, kuri nieko bendro neturi su menu. Žengti tuo be galo viliojančiu keliu man neužteko drąsos“, – pasakoja L.Juzikėnaitė-Ašmonaitienė.
Kauno medicinos mokykloje ji įgijo felčerės diplomą ir 33 metus dirbo medikės darbą gimtajame Jurbarke. Ne veltui sakoma, kad gyvybingas daigelis net pro akmenį prasikala. Potraukis į meną, troškimas skiepyti jį moksleiviams anuomet Laimą nuvedė vadovauti dailės būreliui.
Menininkės mėgstamas tapymo objektas – gamta. Tapybos technika – sausa akvarelė. Tačiau moterį taip pat vilioja šalies istorija, apgaubta praeities paslaptimis, todėl ir piešia piliakalnius bei pilis.
„Noriu, kad jie liktų mūsų palikuonių atmintyje net tada, kai laikas juos sunaikins, – sako tautodailininkė, ne vieną dešimtmetį savo darbais papildanti šalies meno kūrėjų metraštį.
L.Juzikėnaitė-Ašmonaitienė patraukliomis iliustracijomis puošia poezijos rinkinius, yra viena pagrindinių Jurbarko K.Glinskio liaudies teatro aktorių. Vaidinti, kaip ir piešti, pradėjo nuo mažų dienų.
Menininkė turi dar vieną, netradicinį pomėgį – ištisus metus maudosi atviruose vandens telkiniuose.
Iš kur tiek energijos?
„Žmogus pats nežino savo galimybių. Mums dovanota daug talentų, tik dažnai jie lieka neišryškinti dėl mūsų pačių nepasitikėjimo savimi. O gyvenimas rodo, kad įgyvendinti savo svajones, realizuoti galimybes niekada nevėlu“, – sako garbaus amžiaus moteris.
Tradiciją perėmė iš senelio
Medžio drožėjas J.Videika į Jurbarką atvyko prieš keletą metų. Jo gimtinė – smėlėtoji Dzūkija, Alytaus rajonui priklausantis Makniūnų kaimas. Juozas iki šiol kalba gražia dzūkiška šnekta.
Pirmieji drožiniai buvo paprasčiausi šaukštai. Paklaustas, iš ko perėmė šią tradiciją, šyptelėjo, kad senelis darė ąžuolines statines, siuvo batus. Juozas pats pasidarė kaltus, pasigamino skiedrų drožimo aparatą ir pradėjo savo darbais stebinti aplinkinius.
J.Videika drožia nuo 1987 metų. Drožybai naudoja ąžuolą, klevą, gluosnį. Skulptoriaus rankose jie virsta įvairiais personažais. Iš metalo meistras gamina saulutes, kitus puošybos elementus.
Puošia bažnyčias, šventorius
Nors J.Videikos drožimo stažas nėra didelis, pasiekimų jam galėtų pavydėti ne vienas tautodailininkas. Respublikinėje Liongino Šepkos parodoje Rokiškyje – rimtas įvertinimas medžio drožėjui. Jis pelnė laureato vardą, buvo įvertintas ir už profesionalumą. Dar po dvejų metų regioninėse tautodailės „Aukso vainiko“ ir „Geriausiojo liaudies meistro“ parodose Jurbarke buvo pripažintas geriausiu. Tauragės apskričiai atstovavo respublikinėje parodoje Marijampolėje. Daug kartų aukščiausias vietas pelnė Dzūkijos regioninėse tautodailės parodose. Įsimintinas ir pernai pavasarį Veisiejuose įvykęs respublikinis skulptūrų, vaizduojančių šv. Jurgį, konkursas, kuriame jis tapo geriausiu šv. Jurgio drožėju.
Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios šventorių nuo 2007 metų puošia šventovės 100-mečio jubiliejui pastatytas ir per šv. Roko atlaidus pašventintas J.Videikos sukurtas ąžuolo kryžius.
Vetusta Prišmantienė, Regina Kliukienė,
Šaltinis: „Gimtasis kraštas“
