Literatų langas
Pirmadienis, 14 Vasaris 2011 11:36
Nerasi Veliuonoje žmogaus, kuris nepažinotų mokytojo Stasio LIUTVINAVIČIAUS. Kruopštus kraštotyrininkas, Veliuonos literatūros muziejaus įkūrėjas Antano ir Jono Juškų vidurinėje mokykloje, šmaikštus renginių vedėjas, išradingas ekskursijų po miestelį vedlys... Tai tik keli epitetai, apibūdinantys literatą, su kūrybos plunksna nesiskiriantį nuo jaunų dienų.
Didelė kūrybinė paskata ponui Stasiui – aktyvus dalyvavimas Kaimo rašytojų organizacijoje.
Ne per seniausiai „Bičiulio“ žurnalas gavo šiltą ir nuoširdų pono Stasio laišką. Jis rašo: „Supratau, kad vadinamieji „gyvenimo nuskriausti žmonės“, neįgalieji, gyvena arba trokšta gyventi apimti šviesių svajonių, pilni optimizmo, ryžto, energijos. Juk tokie patys kaip ir sveikieji, o galbūt net darbštesni, sumanesni... Atsidėkodamas už Jūsų žurnalą, siunčiu keletą savo kūrybos posmų, nors aš ir nesu rašytojas, tik kartais savo jausmus bandau išreikšti posmuose...“
Nuoširdžiai dėkojame Stasiui Liutvinavičiui, nors jau sulaukusiam garbingo senjoro amžiaus, kad pasitiki mumis, kad nenustygsta vietoje ir visados yra pilnas kūrybinių sumanymų. Gražios Jums kūrybinės sėkmės, geros sveikatos, Mokytojau!
.
Reda Aleksaitė,
VšĮ „Nugalėk save direktorė,
„Bičiulio“ žurnalo vyriausioji redaktorė
Stasys Liutvinavičius
Toks gyvenimas
Ir džiaugsmą, ir skausmą
savyje matau:
Gyvenimas mano – margas audimas...
Gyvenimo knygą
iš lėto skaitau,
Nes glosto man širdį prisiminimas.
Prabėgo tie metai
kaip upės vanduo –
Tos dienos, svajonės negrįžta,
Prabėgo pavasariai –
liko ruduo,
Užgožiantis veiklą ir ryžtą.
O kamgi liūdėti?
Juk džiaugtis geriau!
Į šviesą juk žvilgtelti verta!
Jei ko ir nenuveikiau
ar nepadariau,
Nuveiks juk ateinančios kartos.
Nuėjęs gyvenimo
savo takus,
Radau aš šioj žemėje vietą...
Gyvenimo knygos
vartau aš lapus:
Daug dirbta, svajota, mylėta!
Mes – ne senoliai
Skiriu kolegoms mokytojams
Palikom klasę –
Veikla nutraukta,
O darbą čia tęsia
Jaunesnė karta.
Tyliai užvėrėm
Mokyklos duris,
Bet šviečia ir žėri
Šviesus žiburys.
Nors amžius nejaunas,
Bet esam jauni:
Vaikai dirba šaunūs,
Jėgų kupini.
Ir bėgo prabėgo
Mūs darbo rimtis,
Silpnėja jau jėgos,
Silpnesnė širdis.
Prabėgo, pranyko
Darbai įtemti,
Bet viskas išliko
Vaikučių širdy.
Juk mes – ne senoliai,
Nors bąla plaukai,
Jei šaunūs ir uolūs
Mūsiškiai vaikai.
Sunkus kelias
Sako: aš – ligonis,
nesveikos širdies...
Kamgi tos dejonės?
Gal jos sveikt padės?
Sako: aš biedniokas,
trūksta pinigų...
Verkt neapsimoka,
nors ir nesmagu.
Sako: juodas darbas
lydi vis mane...
Rūpesčiai ir vargas
nepalauš, oi ne !
Net kai širdį skauda,
lydi šypsena...
Aš atstūmiau naudą –
liūdesio gana.
Nors ligonio taką
vargdamas einu,
Kol širdis dar plaka,
linksmas gyvenu.
Nors aplinkui švaistos
nelaukta bėda,
Geras mano vaistas –
džiaugsmas: sveikata!
Nešiu savo dalią
plaukiančia srove,
Nors sunkokas kelias
nugalėt save.
Lašelis
Juk sunkokas kelias
Būti lašeliu:
Neturėsi galios,
Skųsies: „Negaliu!“
Aš esu bejėgis, –
Aimanuosi tu, –
Aš – tikriausias niekis
Tarp žmonių tvirtų.
Ne! Nenusiminki –
Atsiras jėgų.
Tiesų kelią rinkis –
Rasis ir draugų.
Juk kartu žygiuojant,
Būsim mes jėga,
Nebegrės pavojai,
Dings sunki liga.
Nes:
„Lašas po lašo
ir akmenį pratašo!“
Depresija
Sakai, depresija apėmus...
Jauti tu kančią, sunkumus –
Ir nykios tavo būsto sienos
Prispaudžia širdį ir jausmus.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Ir viskas viskas jau pabodę,
O mintys – širdgėla gili,
Džiaugsmingi metai gal atrodę –
Dabar tik skausmas pakely.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Ir dingsta noras taip gyventi,
Kai nykiai slegia tuštuma...
Ir kam čia ryžtis, kam svajoti? –
Vien tik buitis ir vienuma.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Nenusimink, brangus bičiuli,
Tegul neslėgs vaizdai liūdni,
Tik džiaukis tuo, ką šiandien turim,
Tik džiaukis dar, kad gyveni.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Surask kely tu tyrą džiaugsmą,
Jėgų savy tvirtų turėk,
Pašalink neviltį ir skausmą
Ir savo kančią nugalėk.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Juk reikia virš skaumų pakilti,
Nors nerimas apėmęs čia,
Ir nekalbėki apie mirtį,
Ir nesakyk: „gyvent – kančia“...
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
... O kiek čia dirbta, kiek svajota,-
Ir visko buvo negana –
Dėkok dabar, kas Dievo duota,
Te nuotaika nebus liūdna.
Tik eik gyvenimo taku
Ir nugalėk, nors bus sunku.
Komentuoti
