In Memoriam Justinui Marcinkevičiui
Pirmadienis, 21 Vasaris 2011 10:40
Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA
Niekada nesakysiu buvo...
(Ištrauka iš almanachui Poezijos pavasaris – 2011 rašomos esė)
&&&
Kai pasirodė Justino Marcinkevičiaus „Prašau žodžio“, dar nemokėjau kalbėti, neturėjau nė vienerių... O štai prieš trejetą metų, kuomet „Nemuno“ savaitraštyje rašiau apie naujausią Poeto rinkinį „Naktį užkluptas žaibo“, kalbos dovaną ką tik buvo atradusi kol kas mažiausioji iš vaikaičių, Urtytė Barbora...
Gal šventvagiška taip asmeniškai pradėti apie Poetą?
Kas tokia esu, kad gretinuosi prie Tautos Dainiaus? Gal net – neleistinai?
Dievas mato, nesisavinu Justino Marcinkevičiaus. Jis pats „pasisavino“ mane. Seniai...
„Pasisavino“ mane, tave, jį ir ją – visus mus, bent penkias Lietuvos kartas. Yra tartum Sūnus – mūsų seneliams, Brolis – tėvams, Tėvas – mūsų kartai, Senelis ir Prosenelis – mūsų vaikams ir vaikaičiams.
Justinas Marcinkevičius, nors dienoraštis, kurį 1981 metais atidavė mums skaityti, ir be datų, savo knygų pasirodymo datomis gal ne vieno gyvenimą savaip įrėmina, įprasmina, prišaukdamas, tiesiog traukte pritraukdamas, asmeninius ir visuomenės įvykius, atgaivindamas pojūčius, patirtis. Tai nelyginant koks teleskopas, leidžiantis įžiūrėti tolimą žvaigždę.
Ar visados drįsome atvirai pripažinti, kad buvome laimingi – Poeto prisitraukti ir prišaukti, ir netgi liudijami, tartum iš tiesų būtume ne vien jo gentainiai, bet ir kraujo giminės?
&&&
Poetas yra sakęs, kad nepamena savo Mamos dainuojančios, tik begal prašviesėjančią, tik kažkaip nuskaistėjančią, kai klausydavo, kaip dainuoja kiti.
Mūsų šeimoj, kol tebebuvome čia tartum lizde, balsingiausia buvo mama. Antrindavau jai kaip bemokėdama, kai uždainuodavo. Antrindavau už du, nes brolio klausą dar įsčiose sugadino streptomicinas, kurio reikėjo mamos plaučiuose tūnančiai tuberkuliozei slopinti... Kai mama užvesdavo dainą, nesakydavo: Stazdelis ar Vienažindis, Maironis ar Marcinkevičius... Visos namuose skambėjusios dainos buvo „mūsų“.
Nėra ko kartoti nebenaujos, jau trafaretinės tiesos, kad laimingieji – tie poetai, kurių žodis tampa liaudies daina...
Kodėl tad kartoju?
Kad ilgai nežinojau, jog didžiai graudinantis ilgesys – o, užkilokit vartelius, o, ir paleiskit kurtelius... – iš ankstyvojo Justino Marcinkevičiaus?
Dar ilgiau nežinojau, jog tėtės, tikrai kone abstinento, užvestoji gėriau, gėriau, pamečiau galvelę, kaip kelelį vienas parkeliausiu... – irgi Justinas Marcinkevičius.
&&&
Gerai įstrigo į atmintį 1969-ieji: tuomet dar – ne Nacionalinis, o tik Akademinis dramos teatras ir Henriko Vancevičiaus režisuotas „Mindaugas“.
Buvau devintokė.
Po pirmojo veiksmo negalėjau nieko daugiau, tik verkti.
Todėl po pertraukos nebesėdau balkone į vietą, kurią už atmintinai išmoktą Bernardo Brazdžionio „Neregio elegiją“ buvo padovanojęs tėtė. Stovėjau parteryje prie sienos prigludusi, kad ašaros netrikdytų kitų žiūrovų, rimtų, suaugusių, kad mano šliurpianti nosis neužgožtų jiems karaliaus Mindaugo: O gal Tėvynę reikia visą laiką lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt? Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
&&&
Pamenu ir 1978-uosius... Ėjo pirmieji mano savarankiško darbo metai, jau po studijų... Į Akademinį tuomet važiavau iš Jurbarko, palikusi kaimynei Renatai globoti nė ketverių dar neturėjusią dukrelę Ingridą.
Jau buvau išmokusi viešumoje sulaikyti ašaras. Turėjau tokį „šarvą“, tokį savo pačios iš dainų ir poezijos nusinertą „kokoną“, kuriame slapsčiau ir sielos išgyvenimus, ir lūkesčius.
Tame „kokone“ slėpiausi visą ilgą kelią namo – nenorėjau dalyvauti spektaklio aptarime, kuris pilnutėliame rajono kultūros žmonių autobuse, prasidėjo spontaniškai.
Veikiausiai įžūliu „kokono“ demonstravimu užgavau tuos, kurie pasirūpino, kad būčiau į Vilnių nuvežta. Bet ir pati jaučiausi įskaudinta: kažkas (galbūt visai ne iš blogos valios?) sukritikavo mano jaunystę. Neva, maišais apvilktų špitolininkų godos – ne jauno žmogaus akims ir širdžiai.
Dar nemokėjau atsikirsti, nemokėjau „parodyti charakterio“. Ir gerai, kad nemokėjau: kuriam jau čia svarbu būt pasirodę, kad naujokėlė rajoninės „Šviesos“ korespondentukė, žiūrėdama „Mažvydą“, ne ką prasčiau nei gerokai amžesni jos tėvynainiai, pajuto burnoje medaus ir kraujo skonį, išgirdo volungę prieš lietų šaukiant, užuodė šieno ir liepynų kvapą, regėjo baugų debesio šešėlį per lauką bėgant...
&&&
Justino Marcinkevičiaus karta – mano tėvų karta! – nepaisant visų baisybių, jiems tekusių, turėjo dvi galingas atspirtis – Tikėjimą ir Tėvynę.
Jie GIMĖ Tėvynėje!
O tokiems kaip aš, uoliai ugdomiems „internacionalia“ nutylėjimų ir saldžiabalsių melų dvasia, Tėvynės reikėjo MOKYTIS.
Laimė, kai Tėvynės žmogų moko šviesuoliai, kurie tiki „ne lūpomis, o širdimi“, kaip pasakytų Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.
Laimė, kad Lietuva, likus vos dvejiems metams iki užmigo Viešpatyje vienas didžiausių jos žadintojų – Maironis, suskubo pagimdyti kitą savo pačios budintoją ir mokytoją – Justiną Marcinkevičių.
Šiandien Tėvynėje dar ESAME. Tačiau ar BETURIME ją?
Romualdas Granauskas, kurį irgi myliu kaip tėvą, literatūros žurnale „Metai“ (2010, Nr. 12) labai skaudžiai kerta – NE: Paprastas žmogus nebeturi Lietuvos. Tų, kurie dabar ją turi, žemaitis net žmonėmis nevadina. Jie jam „ponai“. Ir kad bent tikri ponai būtų... O juk tiktai – pusponiai, skersponiai, gaidponiai... Bet dabar – jų viršus, jų valdžia. Ir nematyti tai valdžiai galo!
&&&
Lydėtojų eilė, vakar kaip jūra plaukusi į Mokslų akademiją... Tos marių marios žmonių, apsnigtom galvom sekančios paskui Poetą į Antakalnį...
Procesija buvo iš VISŲ mūsų – kostiumuotų armani ir second hand sermėgių. Sermėgiai nėra labai rafinuoti. Jie vis dar moka verkti kaip vaikai. Ir verkė. Gal – ne vien savo Dainiaus, bet ir Lietuvos?
Jei būčiau ne peršalimo pargriauta, ne kosinti ir šnarpščianti, ne kurčiai užkimusi namie, o KARTU su visais – pūgoje, procesijoje, tuose keliuose orios tylos kilometruose... Kokia laiminga būčiau galėjusi verkti sykiu su nerafinuotais sermėgiais.
Kartais tūkstantį kartų geriau – į ledukus sustingstančios ašaros, nei pačios karštosios, tegul ir nuoširdžios.
&&&
Vakar klausiau savęs: ar Lietuva jau pasirūpino pagimdyti KAŽKĄ, kas būsimiems jos vaikams, – nebe okupanto, o savų „ponų“ nustekentiems ir didžiosios tautų rajūnės, pasaulinės globalizacijos, uždusintiems, – pasakys kuriądien viltingą, iš baimės ir iš prisitaikymo snūdo prikeliantį žodį?
Jeigu Dievas išlaikys tokį pat intervalą, kokį išlaikė tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, mano karta to jau nebesužinos.
Duok Dieve, kad tą KAŽKĄ pažintų bent vaikai ir vaikaičiai...
Duok Dieve, kad jie išgirstų šviesesnės laisvės žodį. Ne tokį desperatišką, kokį Justino Marcinkevičiaus lūpomis tarė „Katedros“ Laurynas Stuoka-Gucevičius: Gal pagaliau bent kilpoj būsiu laisvas, nuo melo, nuo klastos, nuo išdavystės, nuo turto ir valdžios, nuo viso šlamšto, kurį jūs tartum susitarę nešat į mano Katedrą?
Ar tas KAŽKAS, kurį pagimdyti Lietuva galbūt jau pasirūpino (Viešpatie, kaip didžiai, kaip viltingai norėtųsi tuo tikėti!), beras, kai prakalbės, mūsų Tėvynėje, kurią Justinas Marcinkevičius spėjo sudėti į knygą „Pažadėtoji žemė“, dar nesumindytas širdis? Ar jis atras ausis, dar gebančias girdėti? Ar nebus visų jau pasmaugę smulkūs žemės reikalai, kaip pasakytų Jonas Aistis?
Viskas priklausys nuo mūsų...
Jei neleisime savo vaikams galutinai ištirpti pasaulio unifikacijos katile, jei mokysime juos bent retsykiais įsilipti į rugį, iš kurio toli matyti, gali būti – ir jie ataks, kaip mes kažkada atakome. Bet turime būti labai atsakingi. Tokie atsakingi, kokie buvo mūsų tėvai ir seneliai, jei ne viešai, tai bent širdies pogrindyje nesitaikstę su okupacija, su iškreiptomis žodžių reikšmėmis, kad paruoštų mus – išgirsti ir girdėti Justiną Marcinkevičių.
&&&
Žmonės, turintys Justino Marcinkevičiaus padorumo „prabą“, nors iš tiesų yra ne kas kita, kaip ašara Dievo aky, tokios „prabos“ neturintiems labai dažnai tampa... ašaka gerklėje.
Jonas Juškaitis, 1999-ųjų Poezijos pavasario laureatas, šiltuoju metų laiku pasirinkdavęs savanoriška „tremtimi“ Veliuoną, kaip išsigelbėjimą nuo politizuotų kritikų, dar 1993-aisiais („Naujojo Dienovidžio“ anketa) bandė mus perspėti, kad pavergtos tautos valdovai augina ir brandina pasekėjus – šaltakraujus moralinius išsigimėlius ir plėšrius melagius, visažinius nepakeičiamuosius.
Kas panoro išgirsti Joną Juškaitį?
Kažkas VIENAS iš veliuoniečių vis dėlto panoro: Veliuonoje su savo žmona Danute Žilaityte, mergautine pavarde išleidusia kelias knygas, jos tėviškėje vasaras leidome kone du dešimtmečius.(...) Nueidavome į vietos biblioteką. Juokaudamas kartą po kelių metų nuo pasirodymo paėmiau knygą „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ – ar nors kas perskaitė? Vienas žmogus! („Lyra ant gluosnio“, Vilnius, Aidai, 1998, p. 141-142)
Rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ skaudžia kaip liepsna metafora bandė mus dar kartą perspėti ir Justinas Marcinkevičius: susapnuoji ledyną, vėl per Lietuvą slenkantį, įsiremi abiem rankom, bet negali sulaikyti; prabundi nuo neišrėkiamo riksmo: jau smaugia Nemuną, jau Megvėgalį drasko, Aisetą vagia...
Poetas buvo labai reikalingas tada, kai „mažumos nebenorėjo, o viršūnės nebegalėjo“. Tačiau, kai Lietuva tikslą pasiekė, tapo nebepatogus. Jis ėmė spausti sąžinę – taip kaip ankšti batai spaudžia kojas. Ir tuojau atsirado šaltakraujų moralinių išsigimėlių, pasak J. Juškaičio. Jų užsipultas Poetas užsidarė. Verkė. Ne dėl to, kad buvo užgautas. Verkė dėl Lietuvos. Nes tokią buvo pasiskyręs misiją – Lietuvą. Tokia jam buvo ir Dievo skirtoji...
&&&
Vakar svarsčiau: kodėl delfyje, kuris nuo pat atsiradimo demonstravo Lietuvai savo raštingą neraštingumą, ir į kurį, – po pranešimo apie Justino Marcinkevičiaus mirtį, – gal pirmą kartą pagaliau pradėjo plūsti šviesos pilni komentarai, vis dėlto radau ir priekaištų Poetui. Veikiausiai jį rašė pažįstantys raides, bet vis dar neišmokę skaityti... Ypač skaudus man, nors manau, ir tūkstančiams kitų, buvo komentaras to internauto, kuriam Justinas Marcinkevičius „sugadino“ Vasario 16-ąją.
Esu iš tos mažuomenės, kuri netiki zodiakais, reinkarnacijomis, numerologija, visokiais dabar madingais blizgių žurnalų ir geltonosios televizijos skelbiamais „ženklais“... Bet aš tikiu Apvaizdos ženklus!
Tas faktas, kad Dievas perspėjo Lietuvą jau ANTRĄJĮ KARTĄ, man pasirodė didelė Viešpaties dovana, didelis Dievo dėmesys mano tautai.
Pirmasis perspėjimas – Jono Basanavičiaus mirtis Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Apie ką tai mums kalbėjo? Apie tai, kad netrukus valstybė išnyks kaip dūmas, išgaruos kaip lašelis vandens ant įkaitusių akmenų?
Antrasis perspėjimas – Justino Marcinkevičiaus išėjimas, sulaukus vos išaušusios Vasario 16-osios... Praėjus dviem dešimtmečiams po kankinančiai laukto Nepriklausomybės SUSIGRĄŽINIMO. Dabar, kai esame tokie sutrikę, išsivaikščioję ar netgi karčiai nusivylę – tiek savimi, tie savo visažiniais ir plėšriais melagiais...
&&&
Apie Justiną Marcinkevičių niekados nesakysiu „buvo“. Man jis YRA. Kaip Maironis ir Kudirka, Donelaitis ir Basanavičius. Kaip Mindaugas ir Mažvydas. Kaip Katedra ir Tėvynė.
Juk tie, į kuriuos atsigręži sunkią valandą, į kuriuos remiesi, iš kurių mokaisi, kuriuos myli, niekur nedingsta. Jie visados šalia. Ir visados „tavo“.
Juodu kaspinu perrišta vėliava, kuri dvi dienas skaudžiai plakė į Nemuno slėnį atsigręžusių namų langus?
Laidotuvės, kuriose negalėjau būti tiesiogiai ir kurių sakraliąją rimtį, stebimą namuose, per televiziją, drumstė nepaliaujamas, belikslis, palaidas atsisveikinimo ceremonijos „kanarėlių“ ulbavimas – toks primityviai improvizuotas, koks primityvus yra visas šiuolaikinis medijų pasaulis, nes žodis devalvuojamas jau nebe dienomis, o valandom?
Pagaliau – net ir mano pačios ašaros, kurių, ačiū Dievui, šį kartą nereikėjo nei slėpti, nei gniaužti?
Argi visa tai nėra įrodymas, kad Poeto laikas – jau būtasis?
Atsiverčiu dar kartą „Dienoraštį be datų“ ir sakau, sau ir jums – TIKRAI NE, nes: tragiškiausia liaudies misterija n i e k a d a neužbaigia žmogaus gyvenimo, nepadeda taško jo kelyje...
Tikiu, kai Justinas Marcinkevičius savo eilėraščiu sako, jog žmogaus mirtis – tai tik SUGRĮŽIMAS TEN, KUR DAR NEBŪTA?
Tikiu Poeto pažadu: tuomet, kai mums pradės atrodyti, JO NEBĖRA, jis mus mylės stipriausiai.
Tikiu, kad pavasarį, kai po Lietuvą vėl skraidžios Poezijos paukštė, Justinas Marcinkevičius vėl sėdės kartu su visais poetais Maironio namų sodelyje.
2011 m. vasario 20 d., Veliuona
Komentuoti
