Liudmilos Norkaitienės pasakojimas apie Sausio 13-osios įvykius
Penktadienis, 15 Sausis 2010 14:47
Aš tą baisią, kruviną naktį buvau Vilniuje Laisvės gynėjų būryje prie TV bokšto. Ir praėjusius devyniolikai metų man vis dar sunku prisiminti tą naktį. Šiandien pirmą kartą viešai pasakosiu apie 1991-ųjų metų sausį.
Kas vyko Lietuvoje, Lietuvos sostinėje, 1991-ųjų metų sausio 13-ąją dieną?
Tuo metu aš, kaip ir mano vyras Algimantas Norkaitis, Girdžių mokyklos mokinys studijavome Vilniaus pedagoginiame institute (VPI). VPI yra visai šalia Lietuvos Respublikos Seimo. Tą baisų 1991-ųjų metų sausį studijos ir egzaminų sesija nevyko, nes studentai ir dieną, ir naktį kartu su visais Lietuvos žmonėmis budėjo prie svarbiausių šalies objektų – Lietuvos Respublikos Seimo, TV bokšto, Spaudos rūmų, Radijo ir televizijos pastato. Mes, studentai, savo iniciatyva virdavome karštą arbatą ir nešdavome žmonėms prie Seimo, kurie ten budėjo ištisomis paromis. Labai sušalusius, atsivesdavome į studentų bendrabutį sušilti, nusiprausti. Esame sutepę neįsivaizduojamus kalnus sumuštinių.
Sausio 12-osios vakare paskambinome tėvams, davėme žinią, kad esame gyvi, sveiki, jog viskas gerai, pasakėme, kad šią naktį nebudėsime, nes jau esame kelias naktis nemiegoję, truputį numigsim, kad rytoj, sausio 13-ąją, vėl galėtume saugoti ir ginti Tėvynę.
Apie 10 val. vakaro bendrabutyje išgirdome raginimą, kad reikia žmonių prie TV bokšto, nes link ten juda labai daug tankų, kita karinė technika su ginkluotais kareiviais. Nė akimirkos nedvejodami netrukus išvykome prie TV bokšto. Troleibusas, važiuojantis link bokšto, buvo sausakimšas. Prie bokšto žmonių gausėjo su kiekviena akimirka. Ore tvyrojo vienybės, laisvės, bendrumo, tarpusavio supratimo, artumo pojūtis. Žmonės, apjuosę bokštą, dainavo patriotines lietuviškas dainas, kurios drąsino, vienijo, palaikė dvasią ir įsitikinimą, kad išsaugosim bokštą. TV bokštas tuo metu buvo labai svarbus todėl, kad tai vienintelė galimybė perduoti vaizdą Lietuvai ir pasauliui.
Netrukus karinė technika uždarė visus privažiavimus prie TV bokšto – niekas nebegalėjo privažiuoti. Tankai pradėjo važiuoti artyn žmonių, kareiviai būriais ėmė skirti žmonių minią. Tačiau niekas nesiskirstė, visi stovėjo vienas prie kito ir toliau dainavo. Su ginkluotais kareiviais, karine technika jau buvome susidūrę, kai okupantai užėmė Spaudos rūmus. Nors tai buvo brutali jėga, bet nebuvo pralietas žmonių kraujas. Todėl baimės nejutome, nei mes, nei šalia esantys žmonės. O tankai grėsmingai artėjo...
Pirmas nerimo šešėlis šmėstelėjo, kai kareiviai, besibraunantys prie centrinio įėjimo, pradėjo šautuvų buožėmis talžyti žmones. Bokšto gynėjai taikiai kalbėjo su kareiviais, žadino jų sąžinę ir jausmus. Tačiau, kas pavyko prie Spaudos rūmų, čia visiškai netiko. Kareiviai, užgirdyti narkotikais, nieko negirdėjo, nieko nesuvokė. Jie kaip zombiai, aklai vykdė savo užduotį – bet kokia kaina įsiveržti į TV bokštą.
Netrukus, lyg gerai surežisuotame siaubo filme, prasidėjo pragaras – kruvinasis sausio 13-osios sekmadienis. Vienu metu pradėjo šaudyti tankai ir kareiviai, vis artėdami prie žmonių. Nuo sprogimų garso bangos dužo stiklai, dalis žmonių apdujo nuo garso. Bokšto gynėjai visi kartu pradėjo garsiai melstis, dar vis tikėdami, kad tankai nedrįs traiškyti taikių žmonių minios, kad kareiviai, nepanaudos ginklo prieš beginklius. Įtampa didėjo abiejose pusėse. Laisvės gynėjų maldą brutaliai užgožė tankų riaumojimas ir daugybė šūvių... Tankai ropojo tikslo link, visiškai nepaisydami, kas pasitaikė jų kelyje – krūmas, ar žmonių minia. Jie visi ropojo prie bokšto. Gynėjai plikomis rankomis dar bandė stabdyti tankus. Deja... Tankai iš vienos pusės, kareiviai iš kitos pusės spaudė laisvės sergėtojų minią. Žmonėms nebuvo kur dėtis. Nuo garso bangų, nuo atsitraukimo nuo tankų žmonės griuvo, krito ant žemės. Tankai, vedami zombių tankistų, aklai per pargriuvusius žmones, ropojo savo tikslo link. Aplink girdėjosi sužeistų aimanos, dejonės, kareivių riksmai. Aš su vyru kartu su minia atatupsti traukėmės nuo tiesiai į mus važiuojančio tanko. Kažkas griūdamas pargriovė ir mane. Tanko vikšrai buvo tik keli centimetrai virš mano kojų. Vyras Algimantas spėjo mane ištraukt iš po tanko. O po akimirkos to tanko vikšrai sutraiškė šalia buvusią A.A. Loretą Asanavičiūtę...
Savisaugos instinkto vedamas kiekvienas gelbėjosi kaip išmanė. Dar sveiki ir nesužeisti puolė bėgti. Mudu taip pat puolėme bėgti tolyn nuo bokšto. Kareiviai šaudė į bėgančius žmones, šaudė jiems į nugaras. Bėgdamas dar turėjai saugotis kulkų. TV bokštą juosė maždaug 2 metrų tvora. Man coliukei nė motais buvo ją peršokti, nors mokykloje labai prastai šokinėdavau į aukštį. Peršokę 2 metrų tvorą iš pradžių nesusigaudėme į kurią pusę reikia bėgti, kur yra mūsų bendrabutis, Seimas. Mes ėjome, bėgome Seimo link, pranešti, kokie baisumai vyko prie TV bokšto, kad tas pats gali įvykti ir prie Seimo.
Bet visada ir po juodžiausios nakties išaušta rytas. Tris dienas visa Lietuva gedėjo savo Laisvės gynėjų.
Komentuoti
