jurbarkiskis.lt

Ką žmonės pagalvos

Sekmadienis, 11 Spalis 2009 13:47

Atėjo toks metas, kai mes gyvename dėl kitų. Mums tampa svarbesnė aplinkinių nuomonė, atrodo, kad kiti žmonės geriau išmano teisingo gyvenimo taisykles. Bijome elgtis taip, kaip norėtume, nes pasąmonėje kirba mintis, o „ką žmonės pagalvos“.

Čia reikėtų pataisyti taip manančius, nes tie, kurie tikisi, kad apie jų poelgius galvos, iš tikrųjų klysta, - aplinkiniai dažniausiai jais visai nesidomi. Taigi galima svarstyti, kodėl mes bijome, ko vengiame, ko nenorime, kad kiti nepagalvotų, jeigu niekas ir nesiruošia taip daryti.

Asmuo netenka dalies savęs ir dažniausiai tai būna geriausioji dalis, mums rūpi ką pagalvos kiti, o tuo tarpu jau būname kažką praradę. Kartais reikia paprastumo, vaikiško žvilgsnio į suaugusiųjų dalykus. Galbūt tai jau nebeįmanoma, bet pabandyti verta. Niekada nebūna per vėlu suprasti, kad prarandame akimirkos džiaugsmą, laimės minutę, nes mums svarbi kitų nuomonė. O kada pagalvosim, ką man tai reiškia, ar man to reikia.

Pirmiausia reikia būti laimingam pačiam ir tik tada gali tikėtis, kad gerai galvos ir kiti, žinoma, jei vis dar reikės kitų vertinimo, juk niekas geriau už tave patį nežino, kaip reikia elgtis gyvenime, kokie sprendimai atneša didžiausią naudą.

Ir dar, kai žmogus laimingas jam nesvarbi kitų pozicija, jam niekas neegzistuoja, aplinkinis pasaulis tik detalė, mažas priedėlis, padedantis tai laimei augti.

Visai kita situacija, kai aplanko liūdesys, tuomet jau mąstome „ką pagalvos kiti“. Rašau tą nelemtą frazę, tačiau labai nenoriai, nes sakoma, kad kiekvienas ištartas žodis materializuojasi, o čia jis netgi užrašytas, tokių minčių negalima turėti, o tuo labiau jų paversti ištartais sakiniais.

Mes gyvename visuomenėje, supami daugybės žmonių, asmenybių, kurios turi labai daug keistenybių, įdomių bruožų, savybių, bet tai nereiškia, kad šalia esantis yra kitoks. Kuo kiekvienas skirtingesnis būsim, tuo bus įdomiau gyventi. Spalvos gyvenimui suteikia džiaugsmo, jei sugriūtų stereotipas „ką pagalvos kiti“, gal pasaulis taptų dar įdomesnis ir vertingesnis.

Žmogus galėtų atsiskleisti, kurti, būti laimingas, nebijodamas, kad kiti apie jį galvos blogai. Negyvenkim dėl kitų, leiskim sau elgtis teisingai, tai yra taip, kaip mes patys, o ne kaip kiti tą teisingumą išmano. Nes niekas geriau už mus pačius geriau nemoka skaityti teisingo gyvenimo žemėlapio. Jei aplinkiniai ir mano, kad jiems geriau sekasi kurti teisingą gyvenimą, tai jie klysta, ir kuo anksčiau tai kiekvienas įsisąmoninsime, tuo greičiau laimingais tapsime.

Tarkim, aš bijau apkabinti artimą žmogų kai mato kiti, tai kyla mintis, kad kol svarsčiau, ką pagalvos kiti, galbūt netekau tos akimirkos, kuri būtų teikusi ne tik man, bet ir kitam džiaugsmo. Aš nedrįstu eiti paklausti, gal turite laisvų darbo vietų, nes įmonėje būsiu nesuprastas, o gal kaip tik tą dieną atsirado laisva vieta ir būtent tavęs reikėjo. Dar vienas pavyzdys, mergina nueina į ligoninę gauti sveikatos pažymos, bet nevarsto visų gydytojų kabinetų durų, o nueina pas pirmą pasitaikiusį gydytoją ir sako „man reikia pažymos, bet nenoriu keliauti po visą ligininę“, ką gi jūs sau manot, ji tą pažymą gauna, gal sakysite, kad poelgis įžūlus, tačiau būtent tą akimirką ji nesusimąstė ką pagalvos kiti, elgėsi taip, kad sutaupytų laiko sau, o galbūt ir šalia esančiam.

Čia tik trys pavyzdžiai iš milijono, apie žmones, kurie žino ko nori ir jiems nerūpi ką pagalvos kiti. Prašome įsidėmėti taisyklę, kurią reikėtų paversti auksine: pirmiausia elgiamės taip, kaip mums atrodo teisinga ir tada leidžiame aplinkiniams svarstyti, kiek mūsų poelgiuose yra tiesos.

Svarstome „ką žmonės pagalvos“, tačiau net nenumanome, kad mes nežinome, kur yra tos ribos tarp pavyzdingo ir nevisai gero elgesio, kur baigiasi balta linija ir prasideda juoda. Dar reikia prisiminti, kad kiekvienas baltą ir juodą spalvą suvokiame skirtingai, taigi dar kartą sugrįžtame prie to, kad tik mes patys geriausiai žinome kaip konkrečioje situacijoje reikia elgtis, mes patys esame geriausi ekspertai ir analitikai, savo pilnaverčio gyvenimo kūrėjai. Gyvenimo, kuriame nelieka vietos kitų nuomonei ir tai frazei - „ką žmonės pagalvos“.