jurbarkiskis.lt

Liberalusis kapitalizmas: ,,pralaimėtojų“ perspektyvos (I)

Sekmadienis, 25 Balandis 2010 00:07

Gasparas ALEKSA

(Apžvalga su komentarais)

Neįgaliųjų asociacijų aktyvistams tenka rašyti ne vieną projektą, todėl bandome praplėsti besidominčių akiratį, apžvelgdami įvairias nuomones apie šiuolaikinę socialinę tikrovę.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pradėta diskutuoti apie liberalaus kapitalizmo ydas ir perspektyvas. Lietuva, kaip ir daugelis Rytų Europos valstybių, atkūrusių savo valstybingumą, pasirinko liberalaus kapitalizmo kelią. Pasak Mykolo Römerio universiteto docento Arvydo Guogio, didžiausia kapitalizmo problema – didėjantis visuomenės susiskaldymas į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“. Ar neįgaliesiems atsiras vietos ,,laimėtojų“ ložėje?

Kapitalizmas gimdo ne vien globalizaciją, kuri naudinga „laimėtojams“,  bet ir savo antipodą – glokalizaciją, kuri didelę dalį gyventojų savotiškai įkalina geografiškai apribotose socialinėse vietose – kaimuose, bažnytkaimiuose, šiukšlynuose, miesto apšildymo trasose ir kituose „getuose“.Taip nutinka dėl pajamų, išsimokslinimo, kompetencijos stygiaus, amžiaus skirtumų, ligotumo ir neįgalumo.

                      Visuotinės gerovės valstybė ir globalizacija

Visais laikais mūsų tautos šviesiausi protai siekė išlaikyti Lietuvos valstybingumą. Šis idealistinis siekis, tarytum mistinis miražas dykumoje, sovietmečiu pasiklydusią tautą atvedė į Sąjūdį. Tada apimti emocinės ekstazės dauguma patikėjome galimybe sukurti visuotinės gerovės valstybę. Ir pabandėme – jau dvidešimt metų nenumaldomai veržiamės į vakarietiško gyvenimo erdvę. Tačiau tiktai kritiškai vertindami visa, ko pasiekėme, kur atsidūrėme ir kurlink einame, galime sustiprinti pasitikėjimą savuoju pasirinkimu.

Pabandykime sociokultūrinę situaciją šalyje įvertinti apžvelgdami pastarųjų metų mokslininkų viešas diskusijas. Pagaliau žvilgtelėkime į mūsų kasdienybę ir liberalaus kapitalizmo kritikų akimis...

Iš tiesų, Vakarų Europos šalys per pastaruosius 30 metų gerokai sustiprėjo, išsiplėtė geografiškai. Gerokai šoktelėjo ir vakarietiškų valstybių BVP (Bendrasis vidaus produktas).

Tačiau 2008-2009 metų krizė atskleidė šiuolaikinio kapitalizmo silpniausias grandis – ekonomikoje, socialinėje politikoje, kultūroje. Pvz., italų sociologas Franco Berardi (Bifo), kairųjų pažiūrų žmogus, siūlo kapitalizmo sistemai alternatyvų žmogaus autonomijos kelią. O štai pasak lietuvio Arvydo Guogio, net per pakilimo laikotarpį kapitalizmas ne tik kad neišsprendė, bet dar ir pagilino socialines problemas, o ypač – socialinę atskirtį. Ar egzistuoja mūsų pasirinktosios ekonominės sistemos ištaisymo ir patobulinimo keliai? A. Guogys sako: taip, egzistuoja – jeigu mūsų pastangos ir veikla bus nukreipta į realų socialinį teisingumą ir socialinę reintegraciją. Tad socialinio darbo administravimo ir vertinimo praktikoje turėtų būti taikomi naujoviškesni socialinių mokslų tyrimų ir socialinio administravimo metodai.

Globalizacijos sąvoka jau tapo įprasta. Viešojoje erdvėje jos turinys ilgą laiką buvo siejamas su teigiamais poslinkiais valstybių ir žmonių gyvenime. Kaip rašo A. Liekis, globalizacija – tai „galimybė matyti ir girdėti visą pasaulį, nuvykti į bet kurį Žemės kampelį, didėjantis darbo našumas ir prieinamumas prie visų tautų kultūros lobių“. Šmaikštaudami globalizacijos procesui apibūdinti galėtume taikyti ir „globalaus kaimo“ metaforą.

K. Ohmae, dar vienas globalizacijos specialistas, įstikinęs, kad globalizacijos amžiuje savo reikšmę prarado nacionalinės valstybės, kad joms lemta nunykti. Anot jo, pasikeitė keturios „I“ – investavimas (investment), kuris jau nebepriklauso nuo geografijos; pramonė (industry), kurios judėjimas bei kitimas mažai bepriklauso nuo valstybių; informacinės technologijos (information technology), kurios padarė įmanomu įvairių kompanijų veikimą visame pasaulyje, sunaudojant mažiau resursų, ir vartotojai (individual consumers), kuriems nebe taip svarbu, kur pagamintas produktas – svarbiau, kad jis būtų kokybiškas. Šios keturios priežastys esą sumenkinančios nacionalinių valstybių – kaip tarpininkių – vaidmenį ir reikalingumą.

Kai kas mano, globalizacija esant mitu: pasaulinė ekonomika, girdi, vis dar pernelyg priklausoma nuo nacionalinių, socialinių ir politinių institucijų – transnacionalinėms korporacijoms, girdi, netgi naudingas nacionalinių vyriausybių buvimas.

Kita grupė autorių teigia, jog globalizacija – reiškinys, neturintis precedento,  dinamiškas ir atviras procesas. Sakykime, Z. Bauman rašo, jog valstybės nyksta, o jas ardančios jėgos yra transnacionalinės: ,,Mes nesame pajėgūs pakreipti įvykių, mes tik galime stebėti, kaip ribos, institucijos keičiasi ir juda nenuspėjamu keliu. Tai procesas, kuris paliktas savieigai ir jo kontroliuoti valstybės iš esmės negali. Globalizacija pasireiškia ir veikia visas žmogaus gyvenimo sritis: ekonomiką, politiką, socialines struktūras, netgi žmonių laiko ir erdvės suvokimą. Ji ne tik jungia, bet ir išskiria, t. y. ryškėja skirtumai tarp turtingų ir neturtingų valstybių.“ 

Pasak A. Guogio, jeigu yra autorių, kurie teigia, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeisti negali ir įmanomas tik inkrementinis (,,žingsnis po žingsnio“) vystymasis, jiems galima paprieštarauti: vertinant struktūrinius ir vertybinius pokyčius, kurie Vakaruose prasidėjo po 1980-ųjų ir sustiprėjo 1990-aisiais. Galima teigti, kad Vakarų sistema radikaliai pasikeitė ir be revoliucinių šuolių. Deja, tuo pat metu iškilo grėsmė Gerovės valstybėms ir jų socialiniams iškovojimams. Tokių privatizacijos, liberalizacijos ir Naujosios viešosios vadybos (New Public management) įgyvendinimo mastų, kurie buvo stebimi per praėjusius du dešimtmečius, niekada Vakaruose nebuvo.

Šiame vakarietiškame kontekste, įdomus ir stulbinantis pasaulį yra Kinijos šuolis į ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių olimpą. Anot K. Andrijausko, didžiausia Kinijos modernizacijos problema buvo surasti darnų bei efektyvų Vakarų ekonominės raidos elementų ryšį su Kinijos tradicinėmis vietinės kultūros, filosofijos, etikos, socialinio gyvenimo formomis. Kitaip tariant, tūkstantmetės kinų civilizacijos tradicijos ir turtinga, bet kartu ir skaudi pastarųjų pusantro šimtmečio šalies patirtis, taikant įvairius modernizacijos modelius, autoriaus manymu, lėmė naują, originalią ekonominę ir socialinę raidą. 

Apie socialines grėsmes ir piliečių pažeidžiamumą

Lietuvai, einančiai liberalaus kapitalizmo keliu, akivaizdžiai trukdė sovietinis palikimas, korupcija ir klientelizmas. Juk sistemos efektyvumo kriterijumi, pasak A. Guogio, be jau žinomos 3 E koncepcijos, turi būti ir ketvirtasis E (equity – socialinis teisingumas), raginantis pirmiausiai atsižvelgti į marginalinių grupių problemas. Socialiniam teisingumui pasiekti Lietuvoje būtini nauji socialinių mokslų tyrimai, tokie kaip „tyrimas dalyvaujant“ ir „sugretinimo“ tyrimas.  

Akivaizdu, kad mūsų valstybei kol kas gerovė negresia, bet žmogiškoji viltis gyventi geriau yra gaji. Ji pagrindinis mūsų kasdienio gyvenimo variklis.

Ar galime teigti, kad pastaraisiais metais socialiniam progresui tebetrukdo klientelizmas (lot. cientela – globa)?  Šios sąvokos esmė – socialinių mainų įvairiomis paslaugomis forma biurokratinių ar politinių valdžios institucijų viduje. Čia tarp stipresniųjų (patrono) ir silpnesniųjų (klientų) susiklosto tarpusavio priklausomybė: stipresni rūpinasi silpnesniais, o šie už tai atsilygina. Beje šio reiškinio nederėtų suprasti tiesmukai – daugeliu atvejų, pažeidžiamiausiuose visuomenės sluoksniuose tebegyvas, tikriausiai, iš sovietinių laikų likęs, įsitikinimas, ,,manimi turi kažkas pasirūpinti“ . Tas ,,kažkas“ yra valstybė, savivaldybė, seniūnija, karitietiškos ir nevyriausybinės organizacijos.

Pasak A. Guogio, klientelizmo reiškinys Lietuvoje socialinę mūsų sistemą daro  panašią į Pietų Europos ir Lotynų Amerikos valstybių modelius. A. Guogis siūlo kritiškai įvertinti specialiųjų papildomų išmokų sistemą. Suprantama, yra nukentėjusiųjų asmenų pensijos, yra mokslininkų rentos, kurias dar galima kažkaip motyvuoti... Bet tam tikros išmokos, kurios kiekvienais metais vis didėjo, pastaruoju metu taip išaugo, kad atsirado net naujos gavėjų (išlaikytinių) grupės. A. Guogis tai vadina institucionalizuota korupcija.

Prieš penkiolika metų domėdamiesi vakarietiškų valstybių socialinėmis sistemomis, žavėjomės idėja, kad pats neįgalusis turėtų pirkti jam reikalingas paslaugas, pasirinkti paslaugų teikėją. Taip atsirado nemažos išmokos socialinei globai. Ir kas iš to išėjo?

Man tenka visoje šalyje, rengiant medžiagą žurnalui ,,Bičiulis”, šnekėtis su žmonėmis, turinčiais sunkią negalią, kurie nesinaudoja socialinėmis paslaugomis, gyvena skurde, o slaugai skirtąsias valstybės lėšas atiduoda bedarbiams vaikams arba anūkams. Vadinasi, integruojant europines socialinio gyvenimo nuostatas mūsų šalyje, akivaizdžiai paskubėta. Manyčiau, socialiniai procesai, vykstantys kaimo ir miesto bendruomenėse, per mažai tyrinėjami.  

Šalyje dar labai stiprus hierarchinis savivaldybės tarnautojų vadovavimas. Seno mąstymo žmonėms jis priimtinas, nes paveldėtas iš sovietinių laikų. Manipuliuojant kad ir mažos valdžios svertais, kaimiškose teritorijose skatinami ,,laimėtojų“ ir ,,pralaimėtojų“ konfliktai, kurie dar labiau gilina prarają tarp turtingų ir neturtingų piliečių.

Kritinės teorijos šalininkai teigia, kad žiniasklaidos masinės industrijos produktai nėra „tikrieji“ gyventojų nuomonės atspindžiai, o kaip tik atvirkščiai – per juos kontroliuojama masinė sąmonė, kad gyventojams nekiltų objektyvios nuomonės dėl nelygybės ir išnaudojimo. Paprastas žmogus šios manipuliacijos nesupranta.

Teko kalbėtis su didoko miestelio (apie 3 tūkst. gyventojų) seniūnu. Paklausiau, kiek sunkios negalios žmonių naudojasi lankomosios priežiūros paslaugomis? Atsakė: ,,Šeši.“ Klausiu: ,,Kodėl tiek mažai?“ Seniūnas aiškina: ,,Žmonės bijo naudotis paslaugomis, kad neatimtų išmokų.“

Sutikau ir tėvų, kurie nenori ugdyti savo vaikų, turinčių proto negalią. Mąstoma paprastai ir primityviai – vaikas taps savarankiškesnis, gal kokį darbelį gaus –  ir tėvai nebegalės naudoti jo gaunamų išmokų savo tikslams.

Kai domėjausi tuberkulioze sergančių neįgaliųjų gyvenimu, išsiaiškinau, jog didelė dalis jų vengia gydytis, kad tik nepagerėtų sveikata, nes tada iškiltų grėsmė socialinėms išmokoms.

Niekaip nesurandu atsakymo į klausimą: kodėl socialiai pažeidžiamiausi žmonės nežino savo teisių ir galimybių arba nenori jomis naudotis? 

Yra ir gerų, sektinų pavyzdžių. Šiame tekste apie juos nerašau. Pavyzdžiui, padorus ir darbštus pilietis, sulaukęs pensinio amžiaus, priklausantis neįgaliųjų organizacijai, be jokio atlygio rūpinasi daugiavaike šeima, pasiligojusiu neįgaliuoju, padeda iš kalėjimo grįžusiems... Tuo tarpu daugiavaikis tėvas visą amželį girtuokliauja tol, kol tampa neįgaliu, o buvęs kalinys, pasinaudojęs parama, atvirai tyčiojasi iš veltui jam gelbstinčių pagalbininkų. Žmonės, ,,išgyvenantieji socialinę krizę“ yra apgaubti valstybės rūpesčio, jiems už dyka dalijamos įvairios išmokos ir pašalpos, o dorieji, sąmoningieji – ignoruojami ar netgi skriaudžiami.

Mano galva, labai pavojinga mokėti žmogui pinigus už nieką. Neuždirbti pinigai niekada nebus vertinami. O blogiausia, kad jie jau išugdė ,,pralaimėtojų“ kartą, kuri dėl savo netinkamo gyvenimo būdo prarado profesijas, šeimas, darbo įgūdžius, tapo priklausomi nuo alkoholio. Jiems nusispjauti į moralines vertybes, sąžiningumą, bet... Pasmerkti jų negalime...

(Bus tęsinys)

Straipsnis buvo išspausdintas ,,Bičiulio" Nr.3, 2010 m., tęsinys bus Nr.5.