Atsisveikinimas su pilkaisiais kėniais

Penktadienis, 21 Gegužė 2010 11:32

Gasparas ALEKSA

Atsisveikinimas su pilkaisiais kėniais

Emilijai Mikštienei

žmogaus sodintas, bet visai laukinis

(nebent jau moteriškė – ne žmogus?)

gal pusę amžiaus sidabrinis kėnis

tenai, kur kunigaikštis nerangus

ant žemo pjedestalo, atsirėmęs

į platų kalaviją, į šaknis,

apgaubusias tarytum kraujo dėmę

vardus ir pavardes, kurie tuojau išnyks

kartu su aidu, su Tavim, Emilija,

klonuotame moderno peizaže –

ir aš jau nesakysiu: myliu ją,

ir niekam bus nebesvarbu, kad čia –

Tėvynė mūsų, tėviškė rūsčioji,

kuri iš gėdos dengiasi akis,

kai ant savų savi kaip šunys loja

ir kai nėra jokios taikos išvis,

nors karas baigėsi...

tačiau už laivę

šiame krašte kovoti teks ilgai!

nejaugi visos pastangos bevaisės?

nejau net Dievas užsimerkia, kai

sudrebina miestelį...

ne, ne tankai,

o žemažiūrio šmindaugo* ranka?

bet mes – lyg tie kačiukai – neatankame,

neklausinėjame: žmogau, už ką?

kieno diktuojamas? kieno tu valią

beširdę vykdai žemės vidury

sutraiškydamas orų, o bedalį

sidabro kėnį?

va! dar keturi

išlakūs broliai malkomis pavirto...

neverk, Emilija, nors ir skaudu

ištverti tokį modernizmo kirtį,

kai Tau devynios dešimtys plius du...

neverk, Emilija, bus Dievo posėdis –

žinau, jog būsi pagerbta tenai,

nes kitados ant didžio gaisro nuosėdų

Tu Vytautui kėnius pasodinai.

*Nykštukijos kunigaikštukas

Komentarai (9)

Keista.Juk kėniai nebuvo tokie palėgę kaip sakote. Juos pašalino tam tikrais įrankiais. Tikriausiai Jūsų didžiausias troškimas tai alikti ir Gasparui?
Ne taip jau lengva bus, juk LR galioja BK, čia juk ne kėnis. Teks laukti, o kiek tai tik kreipkitės ne viešai, o maldos namuose laukite .... kokio nors apsireiškimo.

paliegęs kaip tie kėniai, ko benorėti...

komentaras nevietoj,eilėse apie kaulų lūžius neužsimenama.

Puikus Jūs taktikas,panaudojate šią temą "papilti senom temom", kad užglostyti muštynės su kaulų lūžiais Veliuonos seniūnijoje.

Negaliu patikėti, kad tai rašo rašytojas. Kuo toliau nuo tokios poezijos ir nuo tokio rašytojo auros.
Manau, kad jo minimai EMILIJAI,(jeigu ji yra 92) ar kėnis, ar pušis jau iš tikrųjų kaip tokios ir problemos nėra. Jos metai rodo, kad niekas nestovi vietoje. Tai kas rašytojui neduoda ramybės? Taip ir nesupratau. Ar kad Emilija sensta, ar kad kėniai anksčiau už ją paseno?

Kad aš ir ne poetas, bet sakau:

Ąžuoliukai augs ir didžiuosimės ąžuolais,
Mes Veliuonos nuoširdūs žmonės.
Prisiminsime VYTAUTĄ kėnių laikais...
Ąžuolai bus sugrįžę po ilgos taip ilgos kelionės...

Kiekvienas paliekame savo pėdsakus šioje žemėje ir jų ištrinti neįmanoma. Poezija neverkia ir nieko nekaltina, ji abstrakti metafizika. Jei ir kas nors klaidingai ieško kažkieno prototipų, tai tik jų pačių ausys ir kyšo po kėnių šaknimis ir debesų properšose. Gasparai, laukiame romano... labai, labai...

Tai kad pro tuos kenius jau Vytauto nesimate, o ju saknys paminklo pamatus arde. Nuotraukoje to nesimato, nes fotografuota is arti - priekyje (uz kadro) dar 2 keniai, kurie slepe Vytauta nuo baznycios puses - ir ko gi cia gaileti - kenis i Lietuva atjkeliavo is Kanados, dabar bus pasodinti, berods, azuoliukai, praeis keli metai ir viskas bus labai grazu - Gasparai, nebuk uzkietejes verksnys - vyrui visai netinka.

tų kėnių.Jų fone Vytautas atrodė toks didingas,o dabar toks vienišas karvedys,kurio kariuomenė "ant savų savi kaip loja" ir niekaip į protą neateina.Žmogui ,juos sodinusiam,jausmas nekoks.Tačiau kažkam vienam suversti visą kaltę nereikėtų.Keletą eilučių eilėraštyje reiktų skirti gamtosaugininkams, aplinkosaugininkams.O tapti Nykštukijos kunigaikštuku norinčių tikrai yra.