Sakartvela: Gruzija, Georgija, Jurginija...

Penktadienis, 02 Liepa 2010 06:42

Violeta ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA

Sakartvela: Gruzija, Georgija, Jurginija...

(Keturių vyno ir poezijos dienų fragmentai)

Snieguotos Kaukazo viršūnės bus vėliau, šeštąją dieną, jau grįžtant į Lietuvą. O kol kas po lėktuvo sparnu – juodžiausia tamsa. Kai iliuminatoriuose pagaliau įsižiebia Tbilisis, įspūdis toks pat kaip ir prieš daugelį metų, dar Sovietų imperijos laikais: šis miestas, apsuptas kalnų – gili taurė, sklidina naktinės šviesos brangakmenių. Oro uoste, nors Georgijos laiku jau gražiai po vidurnakčio, pasitinka filologė, vertėja Nana Devidzė, jos šešiolikmetis sūnus Mirianas, poetai Amiranas Svimonišvilis (Pako) ir Georgas Nakhutsrišvilis (Gaga). Pernai rudeniop sykiu su jais plušėjome Palangoje, III tarptautiniame poetų ir tapytojų plenere, skirtame Lietuvos vardo tūkstantmečiui, sulaukusiame Užsienio reikalų miniterijos rėmimo. Dar vienas Diemedžio vakarų bičiulis – Davidas Robakidzė (Data) prisistatys jau išaušus karštai Georgijos dienai, tuojau po pusryčių Dzveliubani viešbutyje, pro kurio langus, žvelgdami į Tbilisio senamiesčio sutemas, mes keturias naktis galėsime stebėti kiaunę, savo aštriais nagiukais elegantiškai caksinčią ant skardinio stogo, ir tylius tamsos vaiduoklius šikšnosparnius... Mes, šeši Lietuvos poetai – Gasparas Aleksa, Vladas Braziūnas, Birutė Jonuškaitė, Donaldas Kajokas, Sara Poisson ir šių eilučių autorė – šįkart remiami jau Kultūros ministerijos, atvykome į Georgiją su tam tikra „misija“ – tęsti Palangoje pradėto dviejų labai skirtingų, tačiau, laimė, ir labai panašių valstybių, šiuolaikinės literatūros sklaidos projekto.

Pirmoji diena Tbilisyje, kurio vardas, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „karštosios versmės“, pralekia žaibu: krantinė akmeningosios Mtkvari, rusų „perkrikštytos“ į Kura, su miniatiūriniais vienuolynais prie pat vandens ir miesto įkūrėju Vachtangu ant akmeninio žirgo; garsusis Tbilisio fazanas, įkvėpęs valdovą pastatyti šį miestą, ir Georgija Deda (Motina Gruzija), iškilusi aukštai virš žalių kalvų, su vyno taure kairėje rankoje – laukiamam svečiui! – bei apnuogintu kardu dešiniojoje – galimam užpuolikui; vėsi prietema Sobore, sostinės Katedroje, į kurią žengiančios moterys gaubiasi lengvučiais šaliais, ir policininkai, plačia žegnone kaip visi mirtingieji pagerbiantys dievo namus; stiklas mineralinio ir ledų porcija dailininkų, kurių pavardės prasprūsta pro ausis, dirbtuvėje ir išpūstos akys specifinio kvapo prisigėrusioje Nacionalinės galerijos Aukso fondo salėje, kur galva, regis, susprogs nuo ikonų gausos, nuo neįtikėtino jų senumo, nuo tobulos emalio technikos ir dar tobulesnės kalybos... Po viso šio vaizdų ir susitikimų kaleidoskopo, po vėlyvų, neįtikėtinai gardžių pietų – nepaprastai šiltas vakaras su skaitytojais Nacionalinėje bibliotekoje. Daug lietuvių. Moterų. Nors yra ir vyrų. Poezijai plojama netaupiai, vertimams į kartuli – dar aistringiau. Davidas vertė Birutę, Donaldą ir Sarą. Dinara, su kuria didžioji dauguma susipažįstame tik dabar, – Vladą. Georgijus – Gasparą ir mane. Amiranas – Joną Liniauską, kuris (Dieve, kaip gaila!) į Georgiją neskrido, tačiau vis viena šį vakarą skaitomas: publika Jono poeziją ir vertimus palydi audringais aplodismentais. O mes, sužavėti lietuviai, kaip padūkę plojame jaunų vaikinų kvartetui, giedančiam nepakartojamus Georgijos choralus, bet labiausiai – „mažylei Natiai“, kuri prisipažįsta, kad lietuvių kalba jai gražiausia pasaulyje ir kurios ji per dvejus metus išmoko visiškai savarankiškai, ir kuri, niekados dar nebuvusi Lietuvoje, be menkiausio akcento sudainuoja Erikos Masytės išpopuliarintą Laisvę, o paskui, akomponuodama sau pačiai gitara, dar ir aranžuotą lietuvių liaudies dainą...

Pirmosios dienos įspūdžiams, karščiui ir nuovargiui nuplauti – perkūnija su žaibais ir nuostabus raudonas Kinzmarauli poeto Aleksandro Darčiašvilio namuose užmiestyje. Ir dar šiek tiek poezijos. Jau neformalioje aplinkoje.

Trečiadienio rytą mūsų laukia Mccheta, senoji sostinė. Aplankome Džvarį ir kiek aukščiau pasilypėjusį Sveticchovelį, įtaigiai aprašytą Konstantino Gamsachurdijos romane Meistro ranka. Apie tai, kad Sveticchovelio šventyklos požemiuose palaidotas Kristaus apsiaustas, rašytojas, žinoma, neužsimena. Kas jau sovietmečiu būtų tokią „ereziją“ leidęs?

Džvario vienuolijos papėdėje sutinkame vaikų ekskusiją. Pabėgėliai iš okupuotos Abchazijos... Pabėgėliams, kad turėtų kur glaustis, valstybė savo lėšomis stato neįmantrius kotedžus. Skaudi tema, skaudžios ir šnekos. Taip pat ir apie tai, kodėl Sakartvela norėtų, kad pasaulis ją vadintų ne Gruzija, kaip buvo įprasta Sovietijoje, o Georgija – pagal graikų tradiciją. Georgike graikiškai – žemdirbystė. Bet taip pat ir epinės poezijos žanras, didaktinio pobūdžio kūrinys apie kaimo buitį, kasdienius triūsus, gamtą. Lietuvių literatūroje jį tobulai atitinka Kristijono Donelaičio Metai. Be abejonės, po visų šitų šnekų prisimenamas ir šv. Jurgis – ne vien Georgijos, bet ir Lietuvos globėjas, antrasis po šv. Kazimiero. Georgija – vienintelė šalis, kurios ikonografija dar „pamena“ šv. Jurgį, ietimi duriantį anaiptol ne slibiną, o žmogų – paskutinįjį šio krašto pagonių karalių. Jurginijos dailėtyrininkai tuo labai didžiuojasi.

Dar Georgijoje nepaprastai gerbiama šv. Nina, krikščionybės apaštalė. Tačiau Bodbe vienuolyne, pastatytame IV a., kur ilsisisi šv. Ninos palaikai, mes pabuvosime tik rytoj. O kol kas mus įdėmiai seka Georgijos televizijos filmavimo kameros, kad vėlai vakare galėtų parodyti reportažą apie lietuvių poetų kelionę po karaliaus Miriano ir karalienės Nanos valdas...

Ketvirtadienio rytą šešiolikavietis Mersedes pajuda į pačius Georgijos rytus, link Kachetijos. Bėga pro šalį žydinčios granatmedžių giraitės, išgenėti vynuogynai, sodriausios žolės kupinos ganyklos. Šalikelėse gausiai pardavinėjamos saulėje džiūstantčios čiurchelos – riešutų vėriniai, „apauginti“ vynuogių sirupu... Galiausiai mūsų žvilgsniui atsiveria Alazanos upės slėnis, iš trijų pusių apjuostas Kaukazo kalnagūbrio, Kachetijos ir Gombori kalnų. Vis daugyn asiliukų, kantriai tempiančių visokio gero prikrautus vežimaičius, ir žilagalvių, nuo vidurdienio kaitros besislepiančių kakali (graikinio riešuto) paunksmėse. Mes taip pat ieškome šešėlio ir vėsos, ko su kaupu randame vienuolynuose. Per dvi dienas spėjame išvaikščioti Ninodzmingą, Bodbe, Alaverdi, Ikalto... Pastarajame, be kita ko, įspūdingi Akademijos, kurioje, kaip tikinama, išsilavinimą įgijo Rota Rustavelis, griuvėsiai. Tuotarp Signachyje, kurio muziejus saugo 16 Niko Pirosmanio originalų, griuvėsių su žiburiu nerastum – nedidelis miestelis dailiai restauruotas, išpuoselėtas... Žydi rožės, sirpsta saulėkaitoj trešnės.

Penktadienį Telavio muzikos mokykloje – dar vieni skaitymai. Amiranas nuogąstauja, kad klausytojų bus mažoka, bet guodžiasi pats, o ir mus „guodžia“: į susitikimą atvyko net 3 Kachetijos rašytojų susivienijimo nariai, taip pat – Lietuvos pasiuntinybės Georgijoje atstovas Gediminas. Vis dėlto, vos tik popietė prasideda, tampa aišku, jog literatūros gerbėjų salėje – pakankamai. Poezija liejasi laisvai. Intarpuose tarp originalų ir vertimų soluoja juodieji strazdai, nes iš salės, kad būtų daugiau oro, atvertos durys į muzikos mokyklos kiemą...

Atskira šneka būtų apie Vazisupani (lietuviškai – Vynuogių kaimas), kuriame nakvojome. Tai Georgijaus Rčeulišvilio, Nanos vyro ir nenuilstančio mūsų palydovo Miriano tėvo, gimtieji namai, kurie sovietmečiu buvo nacionalizuoti ir kuriuos šeima vargais negalais atsipirko. Gardumynais nukrautas stalas, kurį Nana, gelbstima kaiminės Sofijos, ruošė ištisą dieną. Georgijaus šašlykai, rkaciteli ir saperavi iš didžiulio šeimos rūsio. Georgiškų tostų tradicijos... Iš plačios, aplinkui dvi namo sienas nusidriekusios terasos, kurioje vakarojome, buvo matyti, kaip nenoromis leidžiasi saulė. Lyg nujausdama, kad netrukus jos, įsaulyje termometrą įvejančios iki 40 laipsnių, o ir daugiau, pasigesime.

Lietuvoje, tą savaitę, kai grįžome, net dienomis termometro stulpelis retai kada tekilo iki plius penkiolikos...

Autorės archyvo nuotraukos