Mano Šv. Kalėdos

Ketvirtadienis, 30 Gruodis 2010 11:05

Raudonės seniūnijoje vyko rašinio konkursas „Mano Kalėdos...", kuris buvo paskelbtas Raudonės bendruomenės susirinkimo metu. Sulaukta prasmingų
rašinių, kurių autoriai apdovanoti kompiuteriais. Pirmasis rašinys-prizininkas:

Mano Šv. Kalėdos

Pamokos baigėsi anksti. Labai džiaugiuosi, kad namo parėjusi galėsiu padėti mamai ruošti Kūčių vakarienės vaišes.

Griebiau kuprinę, užsimečiau ją ant pečių ir sparčiu žingsniu nuskubėjau į kleboniją, nes mama liepė nupirkti plotkelių.

Pirmą kartą gavau tokią užduotį. Įėjusi į zakristiją pasibeldžiau ir nelaukusi prašymo „užeiti” , drąsiai žengiau pro duris. Pasitiko mane klebonas - senas, labai geromis akimis vyriškis. Pasakiau, kad noriu plotkelių, o jis netaręs nė žodžio atnešė ir padavė.

Išėjusi pasileidau bėgti prie stotelės, nes iki autobuso išvykimo buvo likusios kelios minutės.

Suspėjau! Ačiū Dievui!

Su drauge parėjome iki namų. Abi džiaugėmės, kad šiandien kūčios, o ryt Šv. Kalėdos. Prie vartų atsisveikinome ir abi nuskubėjome namo.

Prie namo kampo kvepėjo raugintais kopūstais ir žuvimi...

Parėjusi atidaviau mamai plotkeles, o ji mane pagyrė, kad nepamiršau. Labai buvo gera, kad manimi pasitikėjo, o aš įvykdžiau užduotį.

Mama gamino valgį, o aš su sese tvarkėme namus, dengėme stalą, dėjome lėkštutes ir puošėme eglutę.

Tėtis apėjo gyvulius, mama baigė ruošti valgį, o mes dengti stalą.

Persirengėme ir visi sustojome aplink stalą. Persižegnojome. Mama pradėjo kalbėti poterius, o mes kartu su ja. Sukalbėjome, dalinomės plotkeles ir sėdome valgyti.

Tada man buvo 14 metų...

Išaušo labai gražus Šv. Kalėdų rytas. Bažnyčios varpas kvietė visus į mišias...

Įėję į bažnyčią pamatėme prakartėlę. Ji buvo labai graži. Negalėjau atitraukti nuo jos akių, o kai choras užgiedojo „Aleliuja“ , atrodė, kad maža, medinė bažnytėlė sugrius.

Po mišių visi būriavosi šventoriuje. Sveikino vieni kitus su Šv. Kalėdomis, kaimynai bučiavosi ir vieni kitiems linkėjo visko: sveikatos, pinigų, laimės.

Namo grįžome linksmi, o kokia staigmena buvo, kai po eglute radome dovanų. Kaip dabar pamenu, kad sesuo rado parkerį, o aš - pliušinį zuikį su morka.

Mama iš duonkepio traukė puodą su kugeliu. Sėdome prie stalo ir vaišinomės.

Dabar jau mano sūnui 14 metų...

Niekas nepasikeitė. Ir dabar laukiame Šv. Kalėdų, Kalėdų Senelio su dovanomis, einame į bažnytėlę.

Tik ar mokame taip džiaugtis, kaip anksčiau? Ar tikime, kad Kalėdų Senelis atneša dovanas? Ar sugebame atleisti vieni kitiems? Ar jaučiame pagarbą vyresniam už save? Ar mokame mylėti?

Daug klausimų, bet ne į visus galiu atsakyti ir aš.

Kalėdos man visada buvo mažas stebuklas. Labai džiaugiuosi, esu dėkinga, kad šį jausmą man išugdė tėvai. Ir per šias Šv. Kalėdas prašysiu tik vieno - sveikatos - tėvams, sesei, sūnui, visiems artimiems man žmonėms ir, žinoma, sau.

Tikiu, kad užgimęs kūdikėlis Jėzus į mūsų širdis atneš šilumos, ramybės, susikaupimo ir ištvermės.

Stakių kultūros namų renginių vedėja Birutė Jurkšienė