Mano gražiausios Kalėdos

Penktadienis, 31 Gruodis 2010 09:54

Raudonės seniūnijoje vyko rašinio konkursas „Mano Kalėdos...", kuris buvo paskelbtas Raudonės bendruomenės susirinkimo metu. Sulaukta prasmingų
rašinių, kurių autoriai apdovanoti kompiuteriais. Antrasis rašinys-prizininkas:

Mano gražiausios Kalėdos

Kiekvieną kartą, kai suskamba bažnyčios varpai, kviesdami į Jėzaus gimimo šventę, mintimis grįžtu praeitin – į kaimą, į savo vaikystę...

Visą savaitę prieš tą didžią šventę mama sukasi kaip voverė rate...Visos namų puošmenos: užuolaidos, staltiesės ir staltiesėlės – išskalbtos, išbalintos, išlygintos. Namai pakvimpa pyragais, duonos gira, naminiu „zuikiu“, kepta žąsimi ir žinoma, kūčiukais. Įdomiausia kepti minėtus pyragiukus: mama leidžia man su sese kočioti tešlos juosteles, jas pjaustyti gabaliukais. Kol kūčiukai kepa, mes su sese atliekame dar vieną svarbų darbą – blizginame šventinio pyrago plutą – pasaldintu vandeniu ją tepame žąsies plunksna... Tėtė taip pat turi daugybė reikalų, vis dažniau sukinėjasi po trobą ir kiemą. Kelis kartus per dieną jis nukasa sniegą nuo takelių, vedančio iš mūsų trobos link tvaro ir vartelių. Šventiškai sutvarko gyvulių aptvarus, rodos, juos supažindina, kad laukiama didelės šventės. Sargis lyg ir susigaudo, kam čia ruošiamasi, - laižosi, vizgina uodegą, vos tėtukas ar aš su sese, pasirodome kieme. Didžiausias džiaugsmas mūsų keturkojį aplanko tada, kai mama išverda šaltieną ir jam tenka „patikrinti“ visus kauliukus...

Kai visi namų kampai kvepia švara ir tvarka, prasideda linksmiausias, labiausiai lauktas momentas: tėtukas įneša į trobą mišku ir sakais kvepiančią eglę, kruopščiai įstatytą į medinę „koją“ . Kiekvieną kart ją stato didžiojo kambario vidury. Ant grindų atsiranda didžiulė, kasmet ta pati dėžė žaislų, kurių kiekvienas suvyniotas į popierių. Tada prasideda mūsų žaidimas: imame po vieną žaislą ir, neišvynioją, apčiuopdami formą, stengiamės įspėti, ką gi laikome rankoje... Mama žaislus kabina eglės viršūnėje, o mes – apačioje. Tėtukas visuomet eglutei suteikia gyvybės – jos šakeles puošia raudonais obuoliukais, mamytė – dar ir saldainiais. Nepastebimai atsiranda žvakutės ant eglės šakų. Štai ir Kūčių vakaro ramybė...

Tylomis padengiame stalą. Man su seserim, labiausiai rūpi, kad būtų dvylika valgių, todėl nuolat skaičiuojame juos. Mama ant stalo deda vieną ypatingą lėkštę, ant jos – eglės šakutę, iš medinės skrynios ištraukia ilgą, vašku kvepiančią grabnyčią, uždega ją. Visa tai – senoliams atminti...

Kalėdų rytas... Kieme – rogutės pilnos šieno. Mama patiesia didelę skarą, pasodina mane, šalia eina sesuo, skubame į bažnyčią. Klūpome prie Betliejaus, grožimės juo , bet neramu, pamatys mokytoja, bars... nors nežinom už ką...

Kai tėtukas uždega ant eglės šakų žvakutes, prasideda eilėraščių vakaras. Į jį pasikviečiame ir kaimynų šeimyną. Deklamuojam visi – dideli ir maži. Už kiekvieną eilėraštį – prizas (saldainis nuo eglutės). Tik staiga „dun – dun – dun“. „Ar čia yra gerų vaikučių?“ Kalėdų senelio dovanos – nuostabios: spalvotos medinės kaladėlės, rogutės, dviratukas, naminių vilnų megztukai, pirštinės, kepurės... Kažkodėl į mūsų namus senelis atneša ir mano klasės draugui dovanų: švarkelį, batukus ir kepurę. Kalėdų antrąją dieną mama mane su sesute, ta iškilminga proga leidžia aplankyti mano bendraklasį ir perduoti Kalėdų senelio dovanas, o grįždami namo abu su sese mąstome, kodėl kaimynuose nėra eglutės, o gal tik mums nerodo... Nutariam, kad nepasipuošė, gal žaisliukų neturėjo ar visi sudužo...

Šiandien, kai laiko ratas vis greičiau sukasi, vis trumpesnės darosi laiko atkarpėlės nuo vienų Kalėdų iki kitų, visa tai prisimenu kaip brangiausią vertybę savo gyvenime ir už tai esu dėkingas savo tėvams. Pagarbiai dedu ant Kūčių stalo lėkštę su eglės šakele amžinybėn išėjusiems... Iš jų gyvenimo supratau: Kai širdies akimis pasižiūrime,

vienas į kitą, tai yra Kalėdos! Kai išgirstame tylą ir suprantame nebylų prašymą, tai yra Kalėdos! Kai paguodžiame nuskriaustą ar suteikiame duonos kąsnį alkanam – pačios gražiausios Kalėdos!

Suvokiu, kad visos gražiausios šventės priklauso vaikams, o mes, suaugusieji, esame tų švenčių kūrėjai, patys jas išgyvename kitaip, - mes sugrįžtam į savo vaikystę – vaikų savo, vaikaičių pėdom...

Poetė Zita Gaižauskaitė pritaria man :

Iš vaikystės ateina Kalėdos.

Paplotėlis, šienelis, mama.

Verpia tylą naktis atsisėdus.

Kursto krosny ugnelę žiema.

Plačiai atlapoju savo trobos duris, giliai įkvepiu šalta gruodžio orą ir pajuntu : sniego drugių baltybėje vis dar slepesi Kalėdų angelas, jis manęs dar neapleido. Širdis sukūkčioja gerumo ištikta. Tyliai prabylu: “Kokios gražios Kalėdos!”

Raudonės sen. gyventojas Audvydas Šukauskas