Sausis. 1991. Tryliktoji...

Penktadienis, 14 Sausis 2011 09:12

Kas man buvai, tada, kai nebuvai?

Kas būsi man tada, kai jau nebūsiu?

Įsidega kaip vėliavos javai...

Kaip vėliavos – audroto vėjo gūsiai...

Kada per paslaptis Tavos širdies

Išmoksiu tiesti atminimo tiltus,

Budės many milžinkapis supiltas,

O kraujas baltų pratarmes girdės.

Iš Tavo kaulų, rąstų, pelenų,

Iš Tavo ašarų skaidriausio žvirgždo,

Kol protėvių ręsti sienojai girgžda,

Pasisemiu vilties ir gyvenu...

1991- ųjų sausį šis tekstas, dabar atkurtas iš atminties, dažnai skambėdavo per radiją, per tuos nedidelius aparatukus, su kuriais nesiskirdavome dieną naktį... Nebuvo svarbu, kad diktoriai nepraneša autorės pavardės. Mano pavardės... Kaip dabar man atrodo, visi tekstai anuomet skambėjo be pavardžių... Juk tiktai neseniai sužinojau, tarkime, kad Erikos Masytės atliekama daina, jos garsioji „Laisvė“, parašyta Justino Marcinkevičiaus žodžiais...

***

Tą vakarą namo grįžau vėlokai. Savaitgalį neatidėliotinių reikalų vejama, lankiausi Dzūkijoje, girios glūdumoje, prie pat sienos su Gudija. Grįžtant į Kauną, akivaizdžių ženklų, kad artėja Sausio Tryliktosios Kraujas, nebuvo... Kelyje – jokių tankų ar tankečių, nieko...

Šokas laukė namie, įsijungus televizorių ir pamačius išplėstas Eglės Bučelytės akis, išgirdus paskutiniuosius jos žodžius: „Jie jau ateina!“

Kai ekranas užgeso, mieste ėmė kaukti sirenos. Jokios baimės, dievaži. Net nežinau kodėl. Tik kažkokia instinktyvi skuba: kuo greičiau į Laisvės alėją, prie „bromos“ Daukanto gatvėje...

Matyt, kiti Eigulių rajono gyventojai juto tą patį – buvusia sovietinio generolo Žukausko gatve link Kauno centro tvino automobilių upė. Moskvičiai ir žiguliukai stojo nestabdomi, kad įsisodintų šaligatviais plūstančius pėsčiuosius.

Prie Lietuvos radijo ir televizijos Kauno redakcijos kiemo – žmonių... Marių marios! Pusė veidų – bičiuliai, kolegos ar bent jau pažįstami. Tačiau labiausiai į atmintį įstrigo du: aktorės Doloresos Kazragytės ir jauno poeto, dabar jau a. a. Gintaro Gutausko... Doloresa garsiai meldėsi, prašydama Dievo... drąsos nesitraukti, jeigu atžlegės tankai, o karštakošis poetas grėsmingai mosikavo buteliu, pilnu „Molotovo kokteilio“...

Tuomet buvau neseniai pradėto leisti maištingo, bet apolitiško literatūros žurnalo „Keturi vėjai“ (pavadinimas sąmoningai „pasiskolintas“ iš Kazio Binkio ir kitų keturvėjininkų) redkolegijos narė. Redakcija iš Kauno viešosios biliotekos nuomojo patalpas Lydos 4. Kruvinojo Sekmadienio naktį čia akimirksniu susiformavo Kauno kultūrininkų štabas. Redakcija buvo pirmame aukšte. Virš mūsų, ofisą, kaip dabar pasakytume, turėjo verslininkas, nūnai jau irgi miręs. Iš to biuro į visą pasaulį skriejo skaudūs faksai ir telegramos – kauniečiai menininkai nešė į redakciją kokius tik beturėjo užsienyje gyvenančių giminaičių ar pažįstamų adresus. Ar mūsų pagalbos šauksmai, tie raginimai informuoti pasaulį pasiekdavo adresatus, kai PASAULIUI buvo svarbu, rodos, vien tik atsinaujinę karo veiksmai Persijos įlankoje, nežinau...

Tebesaugau kelis numerius kuklaus, bet labai politiško, patriotiškai angažuoto leidinio – „Sausis‘ 91“, išleisto kaip „Keturių vėjų“ extra priedas. Jame – ir aistringi kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus publicistikos tekstai, ir žuvusiųjų sąrašai, ir eilėraščiai... Ir, žinoma, fotografijos – šiurpinančios, bet nebrutalios, skaudinančios, bet ir stocizmą žadinančios, vilties pilnos: IŠGYVENSIME, NEPASIDUOSIME! Leidinys buvo nemokamai dalinamas budintiems prie Parlamento laužų ir Juragiuose, platinamas visur, kur būriavosi žmonės... Autoriai neprašė honoraro, spaustuvė nereikalavo padengti spausdinimo išlaidų, kažkas dovanojo redakcijai tonas popieriaus... Tokie tada buvome visi – susitelkę ir nesavanaudžiai. Gaila, kad per 20 metų viskas pakito, apvirto aukštyn kojomis. Labai labai gaila...

Violeta Šoblinskaitė Aleksa