Ištraukos iš senų dienoraščių

Penktadienis, 14 Sausis 2011 09:19

Gasparas ALEKSA, chirurgas, rašytojas

Ištraukos iš senų dienoraščių

1991-01-11.10 val. Grįždamas iš naktinio budėjimo Antakalnio klinikose, pro autobuso langą mačiau sovietų šarvuočius ir tankus, lėtai slenkančius Vilniaus gatvėmis. Išlipau prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Žmonės su trispalvėmis glaudžia grandine apsupę rūmus, dalinasi naujienomis. Aplink tvyro bloga nuojauta. Prie M. Mažvydo bibliotekos ant laiptų sustoję kažko laukia sovietinės ,,Jedinstvo“ organizacijos nariai ir rėmėjai. Visi juk pažįstame juodabarzdį Ivanovą, šio sambūrio idėjinį vadą. Jis kaip tik čia ir sukiojosi, dėl kažko tarėsi su jaunais vyrais. Visi nuolatos dirsčioja į AT rūmus...

1991-01-11.11 val. Per autobuso radiją išgirdau, kad sovietų automatininkai užėmė Krašto apsaugos departamento patalpas. Ginančių departamentą buvo nedaug, smogikai išlaužė duris, išdaužė langus, darbuotojus išvarė lauk. Pasak liudininkų, visiems liepta pakelti rankas, šaudyta virš galvų... Taip pat radijas pranešė, kad šarvuočiai ir tankai juda link Spaudos rūmų.

1991-01-11.11.30 val. Mačiau, kaip šarvuočiai ir tankai privažiavo prie Spaudos rūmų, o žmonės, gyva siena susiėmę už rankų, užtvėrė gatvę... Pasigirdo šūvių pliūpsniai. Desantininkai šaudė iš automatų. Žmonės praleido tanką Nr. 211, kuris sustojo pievelėje priešais centrinį įėjimą. Palei pat tanko „nosį“ siūravo žmonių jūra. Jie be perstojo skandavo: ,,Lie-tu-va! Lie-tu-va! Lie-tu-va!..“ Tankas, kiek pastovėjęs, pradėjo keistai sukiotis į šonus, zigzagais judėti link žmonių, vikšrais draskydamas pievą. Driokstelėjo pabūklas... Žmonės prasiskyrė, tačiau vienas vyriškis liko vietoje. Atrodė, kad jis šoka keistą šokį su tanku: tankas šokteli link žmogaus, žmogus mosteli trispalve jam panosėje ir metasi į kitą pusę... Tankas vėl atsigręžia į jį...

Toks įspūdis, kad visa tai tęsiasi amžinybę. Užhipnotizavo šis reginys, nors iš tikro, tetruko gal kelias minutes...

Desantininkai laiko automatus nukreipę į žmones. Beginkliai lietuviai stovi priešais dvikojus žvėris, ginkluotus iki dantų...

Trumpa tylos pauzė. Paskui iš tanko iššoka kareiviai. Paleidžia kelias šūvių serijas į orą, į rūmų fasadą. Vaikinas, bandęs juos su vandensvydžiu sulaikyti, peršaunamas. Jis bėga, savo krauju laistydamas laiptus, pievą ir šviežiai sumaitotą juodą, besniegę žemę...

1991-01-11. 14.10 val. Per radiją kartojamas ir kartojamas raginimas rinktis prie svarbių pastatų ir juos saugoti, bet jokiu būdu nesipriešinti ginkluotiems kariškiams. Per televiziją vyriškis pasakoja: ,,Aš stovėjau priešais tanką, šis šoko ant manęs, aš parklupau ir vėl stojausi... Labai linkėčiau tą pajusti Gorbačiovui. Jis nevertas Nobelio taikos premijos! Jei nesutramdys savo armijos, jo laukia Hitlerio likimas.“

Žmonių minios toliau plaukia link Aukščiausios Tarybos rūmų. Pasklinda žinia, kad iš Kauno Šančių į Vilnių jau važiuoja 20 tankų...

1991-01-11. 14.30 val. Nepriklausomybės aikštėje minia žmonių kalba Sopulingąjį rožinį. Net stovint ant Karoliniškių šlaito girdėti maldos aidas...

Link Žvėryno juda 7 tankai. Karoliniškių vaikai mėto į juos akmenis ir žemės grumstus. Vienas žaliamargis desantininkas iš tanko liuko išlindęs iki pusės. Jis – su paruoštu šauti automatu. Pamatęs vaikų būrį, atsuka automatą... Bet vaikai krenta ant žemės ir pasislepia už šlaito krašto.

1991-01-11. 15.00 val. Mane susiranda kino dokumentalistas Rūsteika Stančius. Lekiame jo automobiliu į žvyro karjerą, esantį netoli Naujosios Vilnios. Rūstis sužinojo, kad jedinstvininkai krauna akmenis į sunkvežimį ir juos atveš prie AT rūmų. Reikia juk akmenų langams daužyti...

Iš tiesų karjere stovi senas savivartis ir du vyrai kasa į jį žvyrą. Rūstis filmuoja, aš su mikrofonu pasiruošęs klausinėti, kieno įsakymu ir kur jie ruošiasi tą žvyrą vežti...

Vyrai susėda į savivartį ir išvažiuoja. Mes sekame iš paskos. Rūsteika vis dar filmuoja. Privažiavę netoli Olandų gatvės, mūsų sekamieji sustoja. Ir mes stovime. Kai sutemo, palikom juos...

Jedinstvininkai į mitingus nuolatos atsineša metalinių veržlių, akmenų ir bando išprovokuoti muštynes, smurtą.

Gal šį kartą mudviem su Rūsčiu pavyko sutramdyti juos? O gal čia tik naivus mūsų nuotykis?

Rūsteika yra bebaimis. Jis naktimis su filmavimo kamera prie sovietų karinio Šiaurės miestelio, pasislėpęs krūmuose, nuolatos filmuoja ir skaičiuoja, kiek tankų ir šarvuočių naktimis išvažiuoja į miestą.

1991-01-11. 21.00 val. Tęsiama akivaizdi karinė agresija prieš Lietuvą. Okupantas sutrikęs, nesiryžta šaudyti į beginklius žmones, nors sužeistųjų vis daugėja.

Radijo balso žmonės jau nebegirdi Sniečkuje ir Klaipėdoje. Užimta Nemenčinės telefonų stotis. Kelius į Vilnių blokuoja tankai ir šarvuočiai. Žmonės kviečiami ginti Vilniaus telefonų stoties, esančios Savanorių prospekte.

Norvegų žurnalistas įvykius Lietuvoje lygina su 1968 metų Prahos pavasariu. Vis daugiau nukentėjusių. Andriui Mituzui sužalota nugara ir veidas, Žiaunys iš Panevėžio guli tanko sutraiškytais dubens kaulais, Vytautas Lukšys žiauriai sužalotu veidu, sulaužytu žandikauliu, sukrėstais smegenimis – operacija tęsiasi 3 valandas.

Alytuje užimtas krašto apsaugos departamentas. Šiauliuose ramu. Klaipėdoje šiandien prie Lenino paminklo rinkosi vietiniai rusai. Vilkaviškyje ir Mažeikiuose gaudomi vyrai į sovietų armiją. Kunigas Vaclovas Aliulis perskaito kardinolo Vincento Sladkevičiaus laišką apie Lietuvos vyskupų vienijimąsi su Aukščiausiąja Taryba.

1991-01-12. 9.00 val. Niekieno neraginami žmonės plūsta link Spaudos rūmų. Stojame į didžiulį ratą, susikimbame rankomis ir apjuosiame visą didžiulę Spaudos rūmų teritoriją. Skanduojame: ,,Gėda!“, ,,Lietuva!“, ,,Okupantai!“, ,,Lietuva bus laisva!“.

Pro Spaudos rūmų septintojo aukšto langą pasirodo raudona sovietų vėliava. Kuo toliau, tuo daugiau renkasi žmonių į Spaudos rūmų kiemą. Atvažiuoja ir daug kariškų sunkvežimių, dengtų brezentu. Iš pradžių nesuvokiame, kas juose. Ak, tos mūsų lietuvės motinos... Pakėlė vieno, kito, dar kelių sunkvežimių brezentą, o ten besėdį kareiviai... Jaunučiai kareiviukai, atvežti net iš Pskovo... Moterys pradėjo jiems siūlyti arbatos, kavos, sumuštinių, cigarečių... Karininkai iš pradžių bandė mus nuvyti nuo mašinų. Sužinome, kad kariai atvežti kariauti su ginkluotais lietuvių ,,malotčikais“, kad jiems išdalinti ginklai. Kol kas kareiviukai neturį tik šovinių...

Mes pradėjome aiškinti: „malotčikai“ – mes... O mūsų ginklai – tik maldos, giesmės ir dainos.

Po geros valandos atvažiavo Algirdas Brazauskas ir aukšto rango kariškiai. Mums pasiūlė skirstytis, bet nenusileidome. Ypač moterys garsiai aiškino: ,,Tegul išsiveža kareivius, tada ir mes išsiskirstysime...“

Kariškiai pastypčioję aikštėje, matyt, davė nurodymą išvežti kareivėlius.

Tai tokia šios dienos mūsų PERGALĖ...