Eikite gyventi toliau
Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 11:15
(Humoristiški vaizdeliai apie skurdą ir gelbėtojus)
Lietuvių liaudis žino: kvaila yra stovėti, kai galima sėdėti, bet dar kvailiau sėdėti, kai galima gulėti. Visada atsiras žmogelis, kuris burbtelės: ,,Anokia čia gerovė, pavyzdžiui, gulėti griovyje tarp dilgėlių arba ant akėčių...“
Vis dėlto daugelis mūsų gulim ir tylim. Bet štai pirmąją vasario savaitę Jurbarko ir Veliuonos kunigaikštysčių viešąją žiniasklaidos erdvę užplūdo pranašautojo M. Cinkuotos Gerklės informacija. Jau ne kartą pakiliai ir šventiškai nusiteikę veliuoniečiai rinkosi į Mėlynąją škalą ir kitur išklausyti megztųjų berečių lyderio. Štai aną dieną į šaltą apleistą salę susirinko būrelis žmonių, vargo ir skurdo pažymėtais veidais bei keletas ponių ir ponų iš Jurbarko kunigaikštystės. Nuo pranašautojo pasakojimų apie nuotabius, drąsius herakliškus darbus, atliktus nuo pat Vytauto Didžiojo laikų, žmonės įkaito, pradėjo rasoti sienos, ne viena beretė ir labdarinė nažutkėlė pradėjo rūkti ir skleisti skurdo kvapelius.
Iš pranašo lūpų vėl išgirdome ir apie jo nuopelnus. Ir iš tikro: kaip nesidžiaugti padarytais darbais? Pavyzdžiui, nuolatos kasamais apkasais... Juk jie kaip tik pravers, prasidėjus Rinkimų karui, nes skurdo išvarginti žmogeliai turės kur pasislėpti nuo svetimų pranašų. Nuo kunigaikštystės rūmų jau nutiestas ir naujoviškas šaligatvis su kliūtimis. Seneliukai lydėdami artimuosius į amžino poilsio vietą galės ir pasitreniruoti bėgiodami... zigzagais.
Šių metų, pažymėtų rinkimų į Jurbarko kunigaikštystės tarybą ženklu, naujovė, kurią pasiūlė M. Cinkuota Gerklė yra nuostabiai geranoriškas raginimas – išnaikinti tuos, kurie kelia problemas. Žmonės uoliai spėliojo, kaip tie bjaurybės bus naikinami.
Vieni sakė, kad Veliuonos kunigaikštystėje, pritraukiant europines lėšas, bus įkurtas koks nors rezervatas, getas arba – kas būtų visų geriausia! – koncentracijos stovykla visiems, kiek kitaip nei pranašautojas M. Cinkuota Gerklė, manantiems? Kiti neabejojo, kad M. Cinkuota Gerklė kreipsis į kunigaikštystėje gyvenantį garsų mecenatą, kad šis, anksčiau parūpinęs katafalką, dabar parūpintų kokią nors užsienyje jau nurašytą giljotiną? Treti iki užkimimo ginčijo, kad visų geriausia nusikaltėlius būtų per miestelio šventę vietoje garsiosios Veliuonos kiaulės iškepti ant laužo.
Trumpai drūtai tariant, abejingų nebuvo, o kai kas net susilažino iš nemenkos sumos. Todėl visi išsižioję laukė lažybų atomazgos, prieš tai audringai paploję pranašautojui, kuris pabrėžė, kad visi Europos finansuojami darbai Veliuonoje atliekami be darbo brėžinių, kas iš tiesų sveikintina ir galėtų būti teiktinu pavyzdžiu kitoms kunigaikštystėms ir netgi Didžiajai Lietuvai.
Ir koks buvo megztųjų berečių nusivylimas, kai jų numylėtiniui pagaliau pasistojus, kad išaiškintų, kuri išnykimo priemonė veiksmingiausia, pašoko iškilmingame susirinkime taip pat dalyvavęs Jurbarko kunigaikštystės pranašautojas, kandidatas į Tarybos narius, J. Bučkis ir užčiaupė savo bendrui burną!
Nebešventiškai ir nebepakiliai nusiteikę varguoliai skirstėsi iš Mėlynosios škalos ir būriavosi prie gretimai esančios Stipriųjų Gėrimų Vaistinės, kurioje netrūksta tikrai efektingų vaistų nuo streso ir nuo širdies skausmo. Kai nuliūdusieji ir apviltieji pagaliau sugužėjo į vaistinės vidų, visų lūpose buvo vienintelis teisėtas klausimas: kas davė ponui Jurbarko pranašautojui teisę šitaip paniekinti ŽODŽIO LAISVĘ?
– Laimė, kad šio pono nebuvo Mėlynoje škaloje tada, kai čia svečiavosi gerbiami pranašautojai iš Didžiosios Lietuvos, – po nervus atpalaiduojančios taurelės reziumavo pranašautojams prijaučiantis Verstas Puodas.
– Kodėl? – tučtuojau susidomėjo aplinkui buvusieji.
– Juk būtų užčiaupęs burną ne vien M. Cinkuotai Gerklei, bet ir Vienai Tokiai Veikėjai, pretenduojančiai ne tik į Jurbarko kunigaikštystės Tarybą, bet ir į M. Cinkuotos Gerklės vietą.
– Teisingai! – Verstą Puodą tučtuojau palaikė Tvarkingai Kūlverstuojantis Teisingumas, irgi kandidatas į aukštus narius.
– O ką ji sakė, ta Viena Tokia Veikėja? – vėl tįso nebešventiškai nusiteikusios nosys.
– Sakė, kad, pavyzdžiui, socialdemokratus myli dar nuo rusų laikų. Sakė, kad jie anais laikais ir dabar patys protingiausi, nes yra baigę partines mokyklas ir su KGB bendradarbiavo.
– Tai protinga moteris! Tai ne jūs, skurdžių planeta, – pasidžiaugė Kažkoks Jurgis ir paleido debesiuką vargo dujų.
– Taip! Ir būtume visos tiesos nesužinoję! – sukrykštė Tvarkingai Kūlverstuojantis Teisingumas, vis pabaksnodamas alkūne M. Cinkuotą Gerklę, kad išlenktų vaistų burnelę.
– Kokios tiesos? – pasitikslino Kažkoks Jurgis. – Juk komunistai pas mus uždrausti? Valgyt noriu.
– Jei už mus balsuosi, gausi ne tik valgyt, bet ir išgerti. O dabar dink iš akių, po rinkimų atsiskaitysim, – pyko Beklangių Inteligentas.
– Eik tu, Jurgi! – sukikeno Tvarkingai Kūlverstuojantis Teisingumas. – Iš kur tu tokius niekus trauki? Niekas pas mus neuždrausta, pas mus TIKRA DEMOKRATIJA: viena partija – viena tiesa.
Petras TARUTIS
www.veliuona.eu
Komentuoti
