Pradėkime nuo garstyčios grūdelio
Antradienis, 14 Birželis 2011 11:13
(Anoniminė istorija) 
Vaikystės patirtys
Gimiau po karo. Prisimenu vaikystę, o ypač jos rudenis, kada kaime prasidėdavo javų kūlimo talkos. Labiausiai laukdavau pabaigtuvių, jų skanius valgius kartais ir šiandien sapnuoju. Kokios pabaigtuvės be vaišių? Atsipalaidavę kaimynai ir tėvai tapdavo kalbesni, draugiškesni, pamiršdavo nuovargį. Vyrai plėšdavo dainas tokia jėga, kad gesdavo žibalinės lempos.
+370 319 45141
Mūsų krašte talkininkai vaišindavosi naminiu vynu ir „samane“. Atsimenu ir pirmąją savo paragavimo patirtį, nors buvau už stalą mažesnė... Ilgai varvinau seilę į meduolio gabalėlį, jau griebsiu!
Tik kur buvusi, kur nebuvusi teta – čiupt už rankos ir sako: ,,Reikia išgerti – tada gausi valgyti.“
Padavė man gintarinio skysčio stiklinę. Siurbčioju mažais gurkšneliais – saldu, kvepia džiovintais obuoliais. Išgėriau iki dugno. Po valandėlės užmigau ant girto tėvo kelių, atsibudau sode, po kryžiumi, ant senos skrandos. Mėnesiena, danguje mirksi žvaigždės, atsistojau, apsisuko galva ir pargriuvau. Močiutė sugriebė mane. Gulėjau paslika visą naktį, tarpais prabusdavau. Močiutė girdė aviečių arbata ir paslapčiomis braukė ašaras.
Paauglystės ir jaunystės linksmybės
Tėtė gerdavo ir pasigėręs keistai elgdavosi, o mama juokdavosi ir sakydavo: ,,Kas čia bloga po sunkių darbų – vienas, kitas lašelis?“
Švęsdavome visas šventes – katalikiškas ir sovietines. Kai tik giminės ar kaimynai į būrį, tuojau ant stalo stebuklingai atsirasdavo buteliukas.
Mokykloje mes, merginos, irgi išgerdavome, dažniausiai prieš šokius. Nepasigerdavom, jautėm saiką. Tik tapdavome drąsesnės, linksmesnės. Mums atrodė, kad mokytojai nė neįtaria, jog esame šiek tiek apsvaigusios. Juoba kad visi stebėdavosi: iš kur merginų tualetuose tušti vyno buteliai?
Šokdavome kiekvieną savaitgalį. Kai mokykloje ar miestelyje nebūdavo šokių, susiburdavome kaime pas bičiulius. Taip ir pripratau retsykiais svaigintis, bet kitą rytą jausdavausi puikiai. Mokyklą baigiau patenkinamais pažymiais.
Širdin pasibeldė meilė...
Mylimasis irgi mėgo išgerti. Bet aš, kaip ir mano mama, maniau: nieko tokio... Kas jaunas būdamas nepaikioja? Ištekėjau. Atrodė, atsiras vaikų, praeis mūsų abiejų šėlionių metas. Tada tikėjau, kad meilė daro stebuklus. Gimė sūnus, po to dukrelė. Gerti, deja, nemetėme nei aš, nei vyras. Aš trūktelėdavau ,,dėl kompanijos“, vyras – ,,dėl reikalų“.
Suaugusių žmonių žaidimai
Perkopusi trisdešimtmetį supratau: svaigalai pradeda keisti mano gyvenimą. Vis dažniau po gėrimo prabudusi vidurnaktį jausdavau nerimą ir baimę, o vos tik sulaukusi ryto ieškodavau lašelio atsipagirioti. Rytą paragavusi alkoholio nebegalėdavau sustoti, kol vis dažniau ,,nenusitašydavau“. Vyras, taip pat kaip ir aš ,,pagavęs kablį“, nuolatos lėkė iš namų ,,pataisyti sveikatos“. Pradėjau prašyti, kad nelakstytų. Ėmėme gerti kartu, užgėrimai dažnėjo. Net jau praradę darbus, vis dar manėme, jog panorėję mesim taurelę. Deja! Ėmė trūkti pinigų, vaikai likdavo pusalkaniai – lakstė, kur panorėję...
Pasitaikė ir „sausros“ periodų. Kokią savaitę gyvendavau blaiva, bet netrukus ir vėl ,,užsikabindavau“. Blaivybės dienos vis trumpėjo. Apleidau namus. Virtuvė ir kambariai pavirto į šiukšlyną. Sūnus ir dukra, pamatę mus girtus, verkdavo, maldaudavo negerti. Viskas veltui! Praradę bet kokią viltį vaikai išvažiuodavo į kaimą pas senelius.
Atsimenu, artėjo rugsėjo pirmoji. Vaikus reikia suruošti į mokyklą. Duktė prašo palydėti, pasiklausyti kaip ji deklamuos eilėraštį, skirtą Mamai. O aš guliu ir verkiu, nes nepajėgiu išlipti iš savo migio...
Po to labai pergyvenau, sukaupusi visas jėgas vėl bandžiau keletą dienų negerti. Bet pamačiusi butelį neišlaikiau – „pyliau“ dvi savaites neišsipagiriodama. Vaikai pakvietė „greitąją“, atsidūriau ligoninėje.
Grįžusi iš ligoninės vėl gėriau. Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų buvau nuvežta į reanimaciją. Nuo gydytojų slėpdavau, kad geriu, aiškindavau, jog apsinuodijau maistu, pervargau. Vis dar tikėjau, kad pakaks jėgų atsikratyti šio įpročio, bet palūždavau ir palūždavau. Košmariškomis pagirių naktimis laukdavau ryto, melsdavau Dievą, kad tik padėtų atsipagirioti. Kiekvieną sykį buvau įsitikinusi: šia kartelis – jau tikrai paskutinis, va tik atsipagiriosiu ir pagaliau mesiu gėrusi.
Sąžinė – garstyčios grūdelis
Prasidėjo visiškos nevilties dienos. Žemė slydo iš po kojų, širdis „sproginėjo“, kamavo klaiki graužatis dėl griūvančio vaikų gyvenimo. Tokią visiškos nevilties valandą nutariau... pasikarti. Sėdusi parašiau atsisveikinimo laišką vaikams. Tik atsitiktinumas, kad likau gyva – netikėtai namo parėjo sūnus.
Vėl sukausi kaip voverė rate: vienos taurelės būdavo per daug, dvidešimties – per mažai. Buvo be galo sunku pačiai sau prisipažinti, kad esu alkoholikė. Vaikų gailios akys gal ir buvo tas mažutėlis garstyčios grūdelis, kuris pradėjo žiauriai graužti sąžinę.
Vieną rytą kiek prablaivėjusi įsidrąsinau ir paskambinau šeimos daktarei. Pirmą kartą gydytojai prisipažinau, jog geriu ir nepajėgiu ateiti į polikliniką. Pamynusi visą savo išdidumą maldavau: ,,Gelbėkit!“.
Daktarė maloniai išklausė mano tiesų ir melagysčių ir nusprendė – be ligoninės nieko nebus. Šokau piestu. Jokių ligoninių! Gultis į psichiatrinę? Na, jau ne! Ką žmonės pagalvos?..
Vyras tik juokėsi iš manęs: ,,Bobų silpni nervai. Štai mes, vyrai, norim geriam, norim negeriam.“
Tačiau tai – tik šnekos. Jis taip pat ritosi vis žemyn, grimzdo į juodžiausią landynių liūną.
Anoniminių bičiulių pagalba
Nuo ligoninės išsisukti nepavyko. Psichiatrai išaiškino, kad alkoholikai dažnai suserga depresija. Tapau neįgalia dėl šios psichikos ligos. Kreipiausi į Anoniminių alkoholikų draugijos skyrių apskrityje. Iš pirmojo susitikimo su metusiais gerti... pabėgau. Vis dar tikėjau, kad nesu alkoholikė. Tačiau jau po kelių dienų, supratusi, kad viena pati neišsigelbėsiu, vėl kreipiausi į draugiją. Priėmė...
Susipažinau su alkoholikais, kurie jau keletą metų visiškai nebevartoja svaigalų. Pradėjau savo gyvenimą tvarkyti vadovaudamasi Dvylikos žingsnių ir Dvylikos tradicijų reikalavimais. Neilgai trukus ėmiau kitomis akimis matyti mus supantį pasaulį, tapau visiškai kitu žmogumi.
Blaiva gyvenu jau dvylika metų.
Kodėl nepasisekė mano vyrui?
Mano vyras irgi bandė gelbėtis, keletą kartų buvo nuėjęs į draugijos užsiėmimus. Tačiau jam atviras bendravimas su visiškai atsisakiusiais alkoholio tikriausiai buvo nepriimtinas.
Atidžiau panagrinėkime mūsų visuomenės požiūrį į alkoholį...
Juk dauguma žmonių pobūviuose į negeriančius žvelgia įtariai, pašaipiai. Keistoka, tačiau besigydantis nuo alkoholizmo ligos žmogus mūsų visuomenėje labiau smerkamas nei akis užsipylęs girtuoklis. Girtaujantys sulaukia bent jau užuojautos, o blaivininkas visados tiktai pašiepiamas.
Kai beveik metus jau laikiausi blaivybės, teko vykti į giminės balių. Buvo labai sunku atsisakyti taurelės. Kodėl? Todėl, kad giminaičių juokeliai buvo net, pasakyčiau, nemandagūs...
Tuo tarpu mano brangiausiasis kuo toliau, tuo dažniau gerdavo ištisomis savaitėmis. Maldavimai pradėti gyventi kitaip, jį tik pykdė. Vis dažniau kartodavo, išeisiąs ,,su kurmiais domino lošti“. Ir išėjo. Suptęs, jog be alkoholio netveria nė dienos, nusižudė.
Skaudus mano vyro pralaimėjimas. Jis nesuprato, jog anoniminių alkoholikų draugija yra didžiulė pagalba žmogui. Kito kelio išbristi iš liūno, deja, nėra.
Keletas minčių ir patarimų
Alkoholizmas – kaip ir bet kuri kita liga – nieko amoralaus!
Alkoholikai yra ligoniai, turintys galimybę sveikti, jeigu laikysis paprasčiausios gydymosi nuo alkoholizmo programos.
Klysta tie gydytojai, kurie alkoholikams pataria ugdyti valią, pakeisti aplinką, daugiau ilsėtis arba imtis kokios nors naujos veiklos. Tai tas pats, kaip viduriuojančiam žmogui patarti... nesituštinti.
Alkoholikas stovi kryžkelėje: svaigintis toliau ir užleisti savo ligą, tapti fiziškai, psichiškai ir socialiai neįgaliu su visomis to pasekmėmis? ar mesti gėrus – kartą ir visam laikui?
Atminkite: niekados ne vėlu ieškoti pagalbos!
Turite sunkumų? Skambinkite telefonu: +370 319 45141. Tikrai pasijusite ne vienas…
Užrašė Gasparas ALEKSA
,,Bičiulis“ Nr.6, 2
Komentuoti
