jurbarkiskis.lt

Kai šmėsteli mirties šešėlis

Sekmadienis, 15 Lapkritis 2009 12:03

Atėjęs ruduo priverčia susimąstyti apie mirtį. Aplinkinį pasaulį palietė išnykimo ranka, viskas pamažu dingsta. Dar visai neseniai žaliavo medžiai, žydėjo gėlės, o atėjęs šaltis sunaikino gyvybės kupiną pasaulį. Stebint gamtą nejučia pagalvoji, kad panašus ir žmogaus gyvenimas, kuris yra tos gamtos dalis, skiriasi tik tuo, kad mes neatsinaujinam, mirštam, bet į žemę sugrįžtam vis kitais pavidalais, kaip medžiai, augalai nebeišauginam tokių pačių lapų.

Mirtis visada eina šalia mūsų, įsikibusi rankon arba šiaip žingsniuoja šalia. Ji tampa nematoma palydove, apie jos buvimą sužinome tik būdami prie linijos tarp būties ir nebūties. Mirties negalima apčiuopti ar pamatyti, ji yra šalia ir prižiūri, kad mūsų gyvenimo laikrodžiai rodytų laiką tiksliai, nei valanda pirmyn, nei atgal. Negirdimas laikrodis barsto mūsų sekundes, o mirtis tikrina, kad nebūtų nuskriaustų, neišeitume iš gyvųjų pasaulio per anksti ar per vėlai.

Mirtis tampa atskaitos tašku gyviesiems. Ji padeda sudėlioti į lentynas vertybes, parodo tai, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, kartais užtenka mirties nuojautos, kad įvertintum supantį pasaulį. Apie mirtį stengiamasi negalvoti, bet kai ji paliečia kitą, nejučia susimąstai apie laikinumą ir suvoki, kad mirtis ateina pas kiekvieną, ji neaplenkia nei karalių, nei kunigų, nei paprasto žmogaus.

Apie mirtį reikia kalbėti ir nuolat mąstyti, gal tik taip pavyks išguiti apatiškumą, šiuolaikinio pasaulio paviršutinybę. Jeigu pasakytų, kad rytoj mirsiu, atrodo, tiek daug darbų stengčiausi nudirbti, gal vien todėl reikia prisiminti laikinumą, kad galėtum gyventi pilnavertį gyvenimą ir prieš išeinant nešmėsteltų mintis, jog galėjau daugiau nuveikti ar per mažai skyriau dėmesio šalia esančiam.

Svajodami apie amžinybę, geresnę būtį, nesusimąstome apie gyvenimo trapumą. Galvojame, kad laiko mums atseikėta dar labai daug. Kaip tie pelėdžiukai atidėliojame kažką rytdienai, skubame, bėgame, gal ir gerai, kad mirtis parodo savo nagus, taip suvokiame, kad gyvenimas turi būti paramstytas vertybėmis, nes kai teks pažvelgti mirčiai į akis, ne laikas bus galvoti apie tai, ką galėjau padaryti, todėl veikti reikia čia ir dabar, gyventi, kad nereikėtų gailėtis tuščiai išbarstyto laiko.

Keista, bet kuo mažiau mirtį prisimeni, tuo, atrodo, ilgiau gyvensi. Iš tikrųjų, mes mirštame kiekvieną akimirką, net atėję į šį pasaulį pradedame mirti, galbūt įdomu, kad kitose šalyse žmonės verkia, kai gimsta kūdikis, tačiau džiaugiasi, kai artimasis palieka gyvųjų žemę. Naujagimis su savimi atsineša lemtį ir būsimas kančias, sunkumus, todėl, manoma, kad reikia liūdėti, o mirtis atvirkščiai – ji tampa išgelbėtoja, kurios laukiama kaip geresnės būties.

Kiekvienas kraštas turi skirtingas tradicijas, pavyzdžiui, vienur mirtis siejama su balta spalva, pas mus – su juoda. Iš skirtingų interpretacijų ir požiūrio į mirtį galima suprasti, kad pati mirtis, jos apraiškos yra svarbios. Žmonės spėlioja, kokia ji, suteikia jai giltinės pavidalą, kaip jau buvo minėta, mirties negalime pamatyti, tai gyvieji, kad jiems būtų aiškiau, susikūrė vizualinį mirties pavidalą.

Žinoma, nuo šio vaizdinio ji netaps aiškesnė, mirtis yra neįmenama mįslė, valdoma iš aukščiau, tai jėga, su kuria neįmanoma kovoti, ji juokiasi iš mūsų planų, ateities vizijų, mes negalime net nuspėti, kada į svečius ateis kaulinio veido giltinė su dalgiu rankose, tiesa, pasakose kartais pavyksta ją apgauti, gal ir kažkuris iš mūsų galėtų ją pergudrauti, bet realybė yra tokia: šiame gyvenimo žaidime nebūna lygiųjų ir joje nugali aukštesnės jėgos, kurios valdo mirtingųjų pasaulį. Belieka tikėtis, kad prieš pralaimint nereikės nieko gailėtis ir sakyti: dabar gyvenčiau kitaip, taupydamas kiekvieną sekundę ir akimirksnį.

                                                                            foto