jurbarkiskis.lt

Užgavėnės Klangiuose

Penktadienis, 19 Vasaris 2010 16:51

Klangių seniūnaičio Alberto Ragaliausko iniciatyva, literatūros klasiko Petro Cvirkos tėviškėje, gražioje laukymėje prie rašytojo memorialinės sodybos, per Užgavėnes liepsnojo aukštas laužas, buvo kepami blynai, vaišinamasi kaimiškoje duonkepėje virtu šutiniu, garavo arbata ir kitoks karštimas.

Kaukėta Veliuonos kraštiečių ir neįgaliųjų bendruomenė džiaugėsi nešalta, nežvarbia Vasario 16-osios popiete ir net neįtarė, kad netrukus taps linksmos oratorijos „Paskutinės kryžiuočių apeigos“ dalyviais. Oratorijai susirinkusiuosius įkvėpė ne taip seniai Delfi.lt puslapiuose pasirodžiusi Jono Vaiškūno studija ir gausūs šio istorinio-detektyvinio romano komentarai.

Išvydę ant pašliūžų per Klangius atlinguojančią Morę, visi net aiktelėjo: kaip iš akies traukta deivė Velionė! Ir tikrai: netrukus aikštelė aplinkui laužą prigužėjo velnių, kuriuos nuožmiai persekiojo paskutinieji apylinkėse dar užsilikę kryžiuočiai. Aktyviausiai šiems bjaurybėms priešinosi ištikimiausi ir stipriausi Veliuonos pagoniai – Lašininis ir Kanapinis. Tačiau net ir šiems karžygiams deivės apginti nepavyko: bendru „Santarvės“ kuopelės sutarimu, gražioji dievaitė atsidūrė ant laužo. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: Lašininis su Kanapiniu, pasitelkę pramaniūgus apylinkių pinčiukus, sudavė kryžiuočiams mirtiną smūgį – sumurdė juos į vasario pusnynus iki kaulų smegenų, kad jau nebesumanytų „prisikelti“. Tiesa, vėliau, nebepasidalindami garbės, apsipyko ir didžiavyriai – legendiniams Vergų chorui iš Verdžio operos Nabukas giedant finalinę giesmę garsiąją pagonių giesmę Žiema, žiema, bėk  iš kiemo – Lašininis neblogai gavo į kaulus nuo Kanapinio ir gėdingai pabrukęs uodegą dingo iš scenos.
 

Veliuonoje garsi asmenybė, panelė Roza Miciūtė, skubia telegrama atsiprašė dalyvių negalėsianti dalyvauti oratorijos premjeroje. Ji prisipažino renkanti medžiagą disertacijai, kurioje ketina panagrinėti, kokią naudą žmonėms teikia Velnio lašai. Tačiau be svečių iš Istorijos instituto šventė neliko: Vilnius komandiravo į Klangius Rozos dvynį brolį Rozalių. Tačiau svečias iš sostinės, gal nuo gryno oro, o gal ir dėl kitų priežasčių, elgėsi gana arogantiškai, tartum jį filmuotų Puikusis Klauso šuo. Jis pasėjo bendruomenėje nerimą, kad dievė Velionė gal būt nėščia ir ta intencija uoliai graibstė ją už „miciūtės“. Žodžiu, nei penki, nei devyni…

O šiaip jau šventė buvo linksma ir graži. Už ką Veliuonos kraštiečių ir neįgaliųjų bendruomenės nariai labai dėkingi įspūdingo spektaklio autoriams.

Regina KALVAITĖ

Kai pasirodė Morė, visi nustebo, kokia ji panaši į deivę Velionę!

Arija – „Žiema, žiema, bėk iš kiemo“

Kryžiuotis puola, Velnias gina

Svečias iš Vilniaus elgėsi ne itin padoriai. Jam knietėjo patikrinti deivės Velionės „miciūtę“

Kryžiuočiams – Amen

Graudūs verksmai – deivė Velionė sudegė, lyg Užgavėnių Morė