Pažintinė kelionė į Čekiją

Trečiadienis, 28 Spalis 2009 23:40

Vietos veiklos grupės vyko į pažintinę kelionę Čekijon, pagal projektą, kuriam vadovavo Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos primininkė Guoda Burokienė. Kelionę 80 proc. finansavo bendruomenių sąjunga, iš viso vyko penkiasdešimt žmonių, tarp kurių du buvo mūsų rajono atstovai: V. Kucinas Viešvilės seniūnas ir S. Vaitiekūnas rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas.

V. Kucinas pasakojo, kad „nukeliavę į Čekiją, pamatė kaip ten dirba bendruomenė, kokių sunkumų kyla rašant projektus, gerinant gyvenimo sąlygas“. Seniūnas konstatavo, kad „projektus rašyti lengviau gal tik Latvijoje, o Čekijoje, kaip ir Lietuvoje, yra sudėtinga“.

Šiuo metu rajonui jau yra skirta 8,5 mln. Lt įsisavinti nuo 2010 iki 2013 metų, paraiškos pradedamos priimti lapkričio mėnesį. Gautos lėšos bus naudojamos gerinti kaimo gyvenimo kokybę, plėtoti turizmui, tvarkyti gatves ir bendruomenės namus, „todėl ir vykome į šią kelionę, kad pamatytume, kaip svečioje šalyje bendruomenės dirba, kaip panaudoja gautą finansavimą“, - pasakojo Viešvilės seniūnas.

Dalindamasis kelionės įspūdžiais V. Kucinas paminėjo vieną iš labiausiai atmintyje įstrigusių – tai kultūros paveldas, „namai senesni nei 300 metų, tačiau jų būklė puiki“. Seniūnas pasakojo, kad parsivežė iš Čekijos ir vieną idėją, kurią ateityje tikisi pritaikyti Viešvilėje: „Čekijoje per šventes, norint įvažiuoti į miestą, reikia susimokėti mokestį, už kurį paskui yra tvarkoma aplinka, renkamos šiukšlės“.

Kaip matome, šiukšlių problema egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Čekijoje. V. Kucinas užsiminė, kad Viešvilėje daugiausiai šiukšlina žvejai Nemuno pakrantėse ir grybautojai miške, žinoma, neišsprendžiamas ir šiukšlinimo pakelėse klausimas. Taigi seniūnas sakė, „jei tapsime turizmo kraštu, o tokios galimybės yra, tikimės panaudoti kitos šalies patirtį (įvesti mokestį už įvažiavimą), gerinant savo miestelio gyvenimo kokybę.

Rajono bendruomenių sąjungos pirmininkas Sigitas Vaitiekūnas jurbarkiskiui.lt atsiuntė Aušros Kazlauskienės straipsnį, kuriame galite plačiau pasiskaityti apie kelionės įspūdžius, o po tekstu išvysite keliauninkus:

Ruduo – derliaus, lauko darbų pabaigos metas. Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos nariams – tai ir naujų įspūdžių, pažinčių, kelionių metas. Kasmet, pirmininkės Guodos Burokienės dėka, metų darbus vainikuojame išvyka į šalį, kurioje galime pasimokyti, pasidalinti patirtimi, rasti idėjų naujiems darbams.

Visą mūsų didžiulę delegaciją pasitiko Čekija neįprastai – pasidengusi sniegu. Visiems tai buvo malonus netikėtumas. Libereco senamiestis bei rotušė vakare atrodė itin įspūdingai, kuomet pastatus apšviečiantys žibintai šviesos skliautu rėžė tamsos skraistę.

Viešbutyje nepanorę ilsėtis galėjo aplankyti „Babilono“ pramogų centrą, kur laukė baseinai, pirtys. Kiti – patraukė pasižvalgyti po miestą, pabendrauti su vietiniais žmonėmis. Draugiška atmosfera, nuoširdus bendravimas, pasirodo, gali ir ledą ištirpdyti.

Jau kitą dieną sniego nebebuvo, tik lietus ragino greičiau žengti į autobusą ir judėti pirmyn. Kelias iki Prahos neprailgo kalbantis apie nuveiktus darbus, įgyvendinant vietos plėtros strategijas, pavykusius projektus bendruomenėse, belaukiančius darbus ir renginius.

Koks bebūtų metų laikas, kiek kartų būtum buvęs, tačiau Praha moka pakerėti savo didybe ir jaukumu. Žengėme senamiesčio aikšte, tarsi po kojų būtų paklota visa turtinga šio miesto istorija. Karolio tilto sergėtojui patikėjome savo norus (sakoma, kad jei labai panorėsi – norai pildysis!). Aplankėme Prahos pilį, kurioje dar jaučiama karališkojo sosto didybė.

Švento Vito katedra, aristokratiškieji sodai... Vaizdai tarsi pakylėja ir neša istorijos šuoliais į tuos laikus, kai viešpatavo princai ir karaliai. Vakare mūsų laukė ne ką mažesnis siurprizas – tarptautinis vakaras. Mūsų viešnagę Čekijoje papildė pažintis su dainingų, draugiškų ir nuoširdžių žmonių tauta – kroatais.

Dainos ir šokiai pynėsi, akordeonas, lyg pereinamoji gairelė, grojo tai lietuvių, tai kroatų rankose. Iš tiesų, protingas žmogus buvo, kuris sakė, kad muzika – kalba, kurią supranta visi. Kas gi geriau tai supras, jei ne bendruomenininkai.

Vėl nauja diena nešina naujais įspūdžiais. Vaikštome po Česky Krumlovo miestą ir praveriame viduramžių pilies menių duris. Paveikslai, indai, baldai, žmonių gyvenimai ir likimai – visa tai viduramžių dalis, prie kurios mums buvo lemta prisiliesti. Vakaras ateina taip greitai, o įspūdžių tiek daug, kad dar prie čekiško alaus bokalo norisi pasėdėti ir paplepėti, padainuoti ir pasijuokti.

Nauja diena – naujos pažintys. Nuo pat ryto mūsų laukė kolegos iš Mlada Voizice VVG. Neprailgo laikas klausantis apie jų vykdomus projektus, numatomas veiklas vietos plėtros strategijos įgyvendinimo laikotarpiui. Puikių minčių kilo beklausant apie jaunų žmonių dalyvavimą tarptautiniuose projektuose, kurių tema – viduramžiai.

Turėjome galimybę pamatyti vienos iš stovyklų filmuotą medžiagą. Matėme, kaip bendruomenės pastangomis įsigyta technika padeda sukurti darbo vietas ir sudaro galimybes bendruomenei tapti finansiškai stipresnei. Kolegos iš Mlada Voizice VVG maloniai pasakojo apie jau kelintus metus vykdomą projektą „E.turgus“.

Šio projekto dėka sukurta bendruomenių, vietos verslininkų duomenų bazė, paslaugų ir prekių e.parduotuvė, vietos naujienų skiltis. Pasidalinome ir savo patirtimi. Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė trumpai papasakojo apie situaciją Lietuvoje ir visų vardu įteikė atminimo dovanėles Čekijos VVG darbuotojoms.

Diena pralėkė nepastebimai greitai. Gavę naujų minčių ir idėjų užtaisą – visa tai dar ilgai aptarinėjome viešbutyje. Su pirmais saulės spinduliais pajudėjome į UNESCO saugomą miestelį, kuris savo istoriją sieja su renesanso laikų pilimis, paveikslais, skulptūromis. Vėl mus supo prabangūs rankdarbiai, indai, baldai. Einant miesto gatve kiekvienas namas tarsi nebyliai pasakojo savo istoriją.

Tiktai Maro stulpų istorijos buvo daugmaž vienodos – kančių, baimės ir netekties. Kokios bebūtų istorijos, jos visuomet baigiasi. Tiktai alaus istorija Čekijoje, tikimės, be pabaigos. Apsilankius vienoje iš alaus gamyklų pastebi, kad ne tik lietuviai brangina savo kulinarinio paveldo tradicijas. Jas šimtmečiais puoselėja ir čekai. Didžiuodamasi, bet kartu ir nuoširdžiai Budvaiser bravoro darbuotoja pasakojo apie nepaprastą alaus kelią iki vartotojo.

Paskutinis vakaras – siurprizų vakaras. Išrinkome kelionės džentelmeną (ne kiekvienas pajėgtų būti paslaugus 50 žmonių), kelionės frazę, kurioje „vyrauja apyniai“, ekskursijos ledi ir dar daug kitų nominacijų. Į autobusą buvo atskridęs net pašto balandis, kurio krepšyje laiškai keliauninkams. Kiekvienam atsirado geras žodis, komplimentas (net ir dovanėlė!).

Nebuvo vieno laiško, kurį mes visi rašėme be žodžių visą šią puikią kelionę. Jį rašėme, nes puikiai žinojome, kaip nelengva suorganizuoti keliones šitokiai daugybei žmonių. O mums šios kelionės išties labai svarbios, reikalingos ir naudingos. Kiek daug laiko reikia paaukoti, kad apgalvotum visas smulkmenas, kad kiekvienas liktų patenkintas išvyka. Rašėme žodžius žinodami, kad ši kelionių tradicija mums kaip paskatinimas dirbti ir stengtis, kaip raginimas suglausti pečius ir eiti pirmyn kas benutiktų.

Aušra Kazlauskienė