Antroji Girdžių „Gyvenimo burių" nominantė

Šeštadienis, 19 Vasaris 2011 18:17

Vasario 16-ąją Girdžiuose, minint Lietuvos nepriklausomybės dieną, buvo teikiamos „Gyvenimo burės" nusipelniusiems Girdžių kraštui. Iš viso buvo įteiktos trys nominacijos, pristatome antrąją nominantę Ireną Jasiulytę:

Šiemet sukanka keturiasdešimt metų, kai 1971 m. į Girdžiuose apsigyveno Irena Jasiulytė. Irena atvyko iš Girkalnio apylinkės, Paalsio kaimo. Išaugo religingoje, tradicines vertybes puoselėjančioje šeimoje. Būdama vargonininke greitai įsijungė į miestelio, parapijos bendruomeninį gyvenimą. Mergina ėmėsi katalikiškos veiklos, rengė vaikus Pirmajai komunijai, skiepijo meilę ir pagarbą amžinosioms vertybėms.

Aštuntas dvidešimto amžiaus dešimtmetis į krašto istoriją įrašytas, kaip stagnacijos metas, kai žmogaus sąmonė turėjo tarnauti materialistinei pasaulėžiūrai. Visa tai prieštaravo jaunos merginos nuostatai. Ji rinkosi kitą, religijos išpažinimo kelią. Sovietmečiu rajono spauda rašė apie tai, kaip Girdžių bažnyčios vargonininkė Irena Jasiulytė maršrutiniame autobuse kartu su vaikais giedojo giesmes. Tąkart Irena kartu su Girdžių jaunimu vyko pagerbti Jurgio Matulaičio atminimą į tuometinį Kapsuką (dabartinę Marijampolę). Anuomet toks elgesys buvo iššūkis ir tikrai ne kiekvienas tam būtų ryžęsis. Nežinau, ar Irena dėl šio žygio sulaukė KGB dėmesio, manau, kad taip.

Lietuva išgyveno sunkų metą, kai apie nepriklausomybę, religijos laisvę nebuvo galima garsiai mąstyti, o ką jau – kalbėti. Žmonės norėdami įkvėpti laisvės oro, klausėsi „Amerikos balso“ arba laidų iš Vatikano. Tuo metu pažangūs, patriotiškai nusiteikę žmonės ėmėsi leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, kuri ėjo iš rankų į rankas. Reikėjo, kad ją platintų itin padorūs žmonės, kad ji nepapultų į priešiškai nusiteikusių žmonių rankas. Tai buvo rizikinga veikla. O buvo svarbu, kad tiesos žodis pasiektų patriotiškai nusiteikusių žmonių sąmonę, šildytų juos, palaikytų jų dvasinę pusiausvyrą. Irena Jasiulytė buvo viena iš nedaugelio, kuri platino šį unikalų pogrindinį leidinį, ir ne tik šį. Ji pati leidinius parsigabendavo, pati nugabendavo į kitas vietoves. Šiandien nuo to laiko praėjus jau daug metų, Irena kukliai apie tai nutyli. Nereikalaudama sau nei atpildo, nei pagarbos ar bent menkiausios padėkos. O tuomet tai buvo didžiulė rizika.

Daug įdomių faktų Irena galėtų pateikti apie Girdžiuose veikusią pogrindinę seminariją, kurioje religines tiesas pažinti mokėsi keletas jaunuolių. Reikėjo taip laviruoti, kad nepakenktum nei sau, nei kitiems.

Girdžių parapijos žmonės su pagarba prisimena Irenos pasiaukojimą slaugant kleboną Viktorą Šauklį. Ir šiandien Irena yra a.a. klebono atminimo puoselėtoja.

Ji aktyvi Sąjūdžio metų dalyvė, viena pirmųjų Jurbarko rajone organizavo katalikių moterų „Caritas“ veiklą. Irena visur ėjo pirma ir paskui save vedė nemažą bendraminčių būrį.

Girdžiuose ji tapo miestelio bendruomenės siela. Dalyvauja Trijų karalių šventės organizavime, rengia „Dėkoju Tau“, „Mūsų rankos“, šv. Cecilijos šventes. Prasmingai organizuoja Gavėnios vakarus, kuriuose sunešti kryželiai imituoja Kryžių kalną, sukviečia bendruomenės žmones giedoti Gegužines giesmes, spalio mėnesį kalbamas Rožinis. Nuo 1977 m. Gavėnioj gieda Kalvarijos kalnus. Irena bažnyčios reikmėms liejo žvakes. Per pusdienį padarydavo apie 100 žvakių.

Didelė dovana Girdžiams turėti tokią Ireną.

Regina Kliukienė, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė

www.girdziai.lt