Iš Portugalijos norėjome parvežti pavasarį
Penktadienis, 25 Kovas 2011 09:27
Įkyrėjus lietuviškai žiemai, visai smagu trumpam palikti namus ir aplankyti Portugaliją – labiausiai nuo Lietuvos nutolusią Europos valstybę, esančią Pirėnų pusiasalio vakarinėje dalyje. Tokią galimybę turėjome, nes mes, Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, dalyvaujame Comenius projekte, o šį kartą projekto dalyvių susitikimas kaip tik turėjo vykti Portugalijoje. 
Prieš vykdami jau žinojome, kad Portugalija – miškais apaugusių kalvų, smėlėtų paplūdimių, alyvmedžių giraičių ir garsių jūrų keliautojų šalis. Jei mes galime didžiuotis, kad Lietuvoje yra Europos geografinis centras, tai portugalų pasididžiavimas – Rokos ragas – tolimiausias Europos taškas vakaruose. Vakarinius ir pietinius šalies krantus skalauja Atlanto vandenynas, o šiaurėje ir rytuose ji turi sieną su Ispanija. Tačiau tai, ką pamatėme aplankė šią šalį, aplenkė visus mūsų lūkesčius.
Keliaujant autobusu mus džiugino panorama – žaliuojančių kalnų terasose tarytum prisėti nedideli miesteliai – aplink baltą bažnytėlę susibūrę šviesūs gyvenamieji namai, besiganančių avių pulkeliai, vynuogynai, didingai lapus iškerojusios palmės ir nuostabaus grožio žiedais pasidabinusios kamelijos, magnolijos ir rododendrai. Nebuvome matę tokių aukštų rododendrų, tiesiog medžių, aukščiu prilygstančių mūsų obelims. Nesitikėjome išvysti tokio grožio kamelijų, pasipuošusių gausybe rausvų, raudonų ir baltų žiedų, nebuvome vaikščioję prikritusių kamelijų žiedų kilimu. Šalyje vyraujantis Viduržemio pajūrio subtropinis klimatas leido džiaugtis ne tik švelniu šiltu lietučiu, bet ir kaitriais saulės spinduliais.
Mes keliavome į šiaurinę Portugalijos dalį – Porto miestą, įsikūrusį Atlanto vandenyno pakrantėje. Portas – antrasis pagal dydį Portugalijos miestas, didingas ir monumentalus, išsidėstęs ant keleto kalvų prie Douro upės, įkurtas dar romėnų laikais. Miestas labai spalvingas, gausus įstabių vietų, daugelį amžių garsėjantis portveino rūsiais.
Teko aplankyti ir Bragą, buvusią pirmąją šalies sostinę, esnčią į šiaurę nuo Porto, laikomą religiniu Portugalijos centru. Bragos gyventojai labai religingi, mieste – per 300 bažnyčių, daug koplyčių, kurios dažniausiai pastatytos aukštesnėse, gerai matomose vietose. Temstant jos apšviečiamos ir atrodo didingai, o ypač įspūdingai – neonine šviesa spindindys kryželiai. Neaplenkėme kalvų apsupto Guimaraes miestelio, vadinamo tautos lopšiu, mat čia gimė pirmasis Portugalijos karalius Alfonso I. Didžiulį įspūdį paliko garsioji Bom Jesus katedra, įkurta 564 m aukščio kalnų terasoje, iš kurios atsiveria viso miesto panorama. Miestas nuo 2001 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 2012m. Guimarães taps Europos kultūros sostine.
Apsidžiaugėme, kad viena diena bus skirta kelionei į kaimyninę Ispaniją, kur aplankysime Santjago de Compostelo miestą. Vienas žymiausių krikščionių piligrimų kelių – Camino de Santjago (kitaip dar vadinamas Šv. Jokūbo keliu) – prasideda Prancūzijoje, driekiasi per šiaurinę Ispaniją lygiagrečiai vandenyno pakrantei ir baigiasi kaip tik šiame mieste, kur, kaip sako legenda, palaidotas šventasis Jokūbas. Pėsti, dviračiais ar arkliais prie jo kapo keliauja daugybė piligrimų iš viso pasaulio. Tikima, kad įveikusiesiems Kelią į Santjagą ir prisilietusiesiems prie šventojo kapo suteikiamas nuodėmių atleidimas. Išsipildo ir karščiausias keliautojo noras.
Patiko ir portugališkas maistas. Stebino neįprastai didelės porcijos. Dar dabar juoką kelia prisiminus, kai sprendėme, kam skirta padavėjo atnešta porcija: keturiems lyg ir per mažai, dviem gal kaip tik, tačiau paaiškėjo, kad tokios porcijos skiriamos kiekvienam atskirai. Portugalai užima vieną pirmųjų vietų pasaulyje pagal žuvies suvartojimą. Vien iš menkės gaminama daugiau kaip 400 patiekalų. Tačiau aštuonkojo paragauti nesusigundėme nė vienas. Teko paragauti jų mėgstamiausio mėsiško valgio – kozidu – mėsos troškinio su daržovėmis ir prieskoniais. Šalyje populiarūs patiekalai iš paukštienos. Portugalai geria stiprią juodą kavą, sausus vynus: portveiną, maderą, portą.
Nepastebimai prabėgo kelionės laikas. Išlipus iš lėktuvo Lietuvoje mus pasitiko apniukęs dangus, šlapdriba, boluojančio sniego salelės. Taip ir norėjosi pasakyti: ,,Mes mylime Lietuvą, bet Portugalijoje šilčiau...''. Taigi lietuviško pavasario ilgesys dar labiau sustiprėjo...
Bėga laikas. Kelionės įspūdžiai susidėlioja atmintyje, draugams išdalintos lauktuvės su šalies simboliu – margaspalviu gaideliu, ne kartą peržiūrėtos nuotraukos, prisiminti patirti įspūdžiai, o ausyse vis dar skamba portugališkas obrigado (ačiū). Gegužės mėnesio pradžioje mokykloje planuojame organizuoti Comenius projekto apibendrinamąjį renginį, kuriame prisiminsime kelionių iš įvairių šalių – Turkijos, Italijos, Belgijos, Bulgarijos, Portugalijos, Vokietijos – įspūdžius, aptarsime nuveiktus darbus, pasidalinsime gerąja patirtimi su svečiais iš kaimyninių mokyklų. Surinktą informaciją apie projekte dalyvavusias šalis naudosime integruotose įvairių dalykų pamokose ir mokyklos renginiuose.
Geografijos ir kūno kultūros mokytoja
Kristina Džiaugienė
Komentuoti
