Savaitgalį – Poezijos pavasario pradžia
Trečiadienis, 11 Gegužė 2011 10:34
Kai užkukuoja gegutės, o naktimis ima suokti lakštingalos, kai pražysta sodai ir tulpės, prasideda ypatingas metas, kartais pavadinamas netgi Poezijos atlaidais. Šį sekmadienį visoje šalyje „startuoja“ jau 47-asis Tarptautinis poezijos festivalis. Gaila, kad į mūsų rajoną šis gražus, emocijų pilnas renginys neužsuka. Tačiau Poezijos pavasario šventėje kasmet dalyvauja Veliuonoje gyvenantys rašytojai, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariai – Violeta ir Gasparas.
G.Aleksa už poezijos rinkinius „Giedantis rupūžys“ bei „Prabudimai“ dukart buvo nominuotas Poezijos pavasario laureato vainikui. Pernai iš baigiamojo festivalio renginio jis į Veliuoną parsivežė Kauno televizijos direkcijos prizą.
V. Šoblinskaitė už knygą „Basnirčia“ Poezijos pavasaryje įvertinta dienraščio „Kauno diena“ prizu, o už knygą „Obuoliai iš meilužių sodo“ – Salomėjos Nėries premija, kurią teikia Vilkaviškio rajono savivaldybė.
Šiemet mūsų rašytojai pakviesti skaityti savo kūrybos Vilniuje, Kėdainiuose, Telšiuose ir Kaune. Laikinojoje sostinėje gegužės 25 dieną Violeta – kartu su Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku, „Nemuno“ savaitračio vyriausiuoju redaktoriumi Viktoru Rudžiansku – ves tradicinį renginį „Pegasas – 2011“, o Gasparas – kartu su poete ir prozininke, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore Aldona Ruseckaite – lauteato vainikavimo vakarą Maironio sodelyje.
Poezijos pavasario išvakarėse rašytojai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
GASPARAI, ką Jums reiškia Poezijos pavasaris – darbą ar šventę?
Ir viena, ir kita. Svarbu, kad nuovargis, kurį patiriame keliaudami ir susitikdami su skaitytojais, greitai išsisklaido. Matyt, geros emocijos reikalingos kiekvienam iš mūsų. Poezijos pavasarį jų tikrai netrūksta. Be to, per šį renginį tenka aplankyti pačių įvairiausių miestų ir miestelių, bendrauti su gyvo žodžio pasiilgusiais žmonėmis – įvyksta savotiška energijos apykaita: mes daliname emocijas skaitytojams, jie mums atsilygina dėmesiu, įsiklausymu, nuoširdumu. Būna netgi labai jaudinančių, ilgam įsimenančių susitikimų. Vienas toks, pavyzdžiui, vyko Punske ir Seinuose, kur buvome nepaprastai maloniai sutikti Lenkijos lietuvių. Ilgam įstrigo ir Poezijos „atlaidai“ Paberžėje, kuriuos rengia kolega, kun. Skaidrius Kandratavičius, taip pat – Poezijos pavasaris, kurį šventėme Kretingos pranciškonų vienuolyne...
Kai Violeta gavo Salomėjos Nėries premiją, važiavome į Vilkaviškį, į Kiršus. Čia, ačiū Dievui, spėjau susitikti su jaunystės dienų bičiuliu, Salomėjos sūnumi Sauliumi Buču. Kiršuose tvyro kažkokia „mistinė“ poezijos dvasia. Panašią šiemet gal būtume išgyvenę Šarnelėje, Telšių rajone, kartu su kolegomis minėdami nuostabaus poeto Vytauto Mačernio 90-metį. Deja, šiųmečio Poezijos pavasario rengėjai ant mūsų pečių per daug darbų ir įpareigojimų užkrovė, tad į Telšius nuvykti nespėsime, nors labai gaila... Bet džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris šiemet užsuks į Kėdainių šv. Jurgio bažnyčią, kurioje susitiksime su ilgamečiu Veliuonos klebonu Artūru Stanevičiumi bei dabartiniais jo parapijiečiais. Kad čia – puiki klausytojų auditorija, galėjau įsitikinti užpernai, kai buvome kėdainiškiams atvežę „Prabudimus“ – žodžio ir muzikos spektaklį. Geros auditorijos, neslėpsiu, poetams būdinga ilgėtis – juk labiausiai mus džiugina tie skaitytojai, kurie klauso ne vien ausimis, bet širdimi.
VIOLETA, o kaip Jums atrodo?
Šis Poezijos pavasaris liūdnesnis, nei kiti: graudu, kad jo išvakarėse netekome talentingosios aktorės Rūtos Staliliūnaitės, kad nebefotografuos daugiau poetų geras bičiulis, per Atvelykį miręs Narcizas Algimantas Freimanas, kad vos per vienerius metus reikėjo atsisveikinti su dviem mano mylimiausiais Lietuvoje – Jonu Strielkūnu ir Justinu Marcinkevičiumi. Pastarajam paskyriau esė šių metų Poezijos pavasario almanache. To teksto skaityti ir važiuoju į Vilnių, į šventės atidarymą Botanikos sode... Ar pavyks be ašarų, nežinau: Justinas Marcinkevičius juk – ne vien iškiliausias tautos dainius, bet ir pirmojo Poezijos pavasario, vykusio 1965-aisiais, laureatas. Kitaip tariant, visos mūsų šventės simbolis. Ir štai – nebėra...
Truputį gaila ir to, kad jau antri metai esame „pririšti“ prie Kauno, nors daugeliui kolegų skaityti per laureato apdovanojimo vakarą – didelė garbė. Tuo tarpu aš mieliau eilėraščius skaityčiau kur nors prie Dionyzo Poškos baublių, Kazio Borutos ar Vytauto Mačernio tėviškėse... Man patinka keliauti po Lietuvą, gauti dovanų kuklią laukinių veronikų ar sinavadų puokštę, vaikyti nuo plikų blauzdų uodus ir klausyti pamūšiais, pavenčiais ar padubysiais plakančių lakštingalų, kurios dažnai nurungia „pačius pačiausius“ poetus.
Parengė Viktorija Gervinytė
Komentuoti
