Galbūt kažkada kažkur...
Ketvirtadienis, 26 Gegužė 2011 11:08
Viskas turi pradžią, tačiau ir pabaigą... Laikas bėga nenumaldomai greitai. Gegužės 9-13 d. Vokietijoje, įvyko paskutinis Comenius projekto partnerių „Geras elgesys sporte - geras elgesys gyvenime“ susitikimas. 
Comenius projekto partnerinė mokykla įsikūrusi Olsberge – Vokietijos Šiaurės Reino – Vestfalijos žemės (sostinė Diuseldorfas) mieste, turinčiame virš 15 tūkst. gyventojų. Mūsų grupė lėktuvu nusileido didžiuliame Diuseldorfo oro uoste. Miestas gyveno Eurovizijos dvasia – stendai, vėliavos, gausybė turistų priminė apie svarbų įvykį. „Eurovizija 2011“ vyko gegužės 10-14 dienomis Vokietijoje, Diuseldorfe. Tai buvo jau 56 - tasis Eurovizijos dainų konkursas. Buvome visai šalia... Galima sakyti, kartu su Evelina, palaikėme ją ir su nerimu laukėme balsavimo...
Berufskolleg Olsberg. Taip vadinosi partnerinė mokykla, kuri mus priėmė Vokietijoje. Tai labai didelis pastatas, susidedantis iš devynių sujungtų vienas su kitu korpusų. Mes aplankėme tik du fakultetus – chemijos ir biologijos. Studentai mums parodė bandymus ir eksperimentus, kurie mums priminė magų ar iliuzionistų rodomus triukus. Studentai ir dėstytojai buvo labai draugiški ir geranoriški, vaišino mus pietumis, vaišino studentiškais pietumis. Maistas puikus... Mūsų mokiniai jiems pavydėtų!
Vokietija yra Centrinės Europos valstybė, kurioje galima rasti ir didelių vakarietiškų miestų, ir mažų jaukių miestukų. Gamta labai graži ir įvairi: čia yra ir lygumų, ir kalnų. Būtinai verta aplankyti viduramžiais statytas Vokietijos pilis, paragauti raudonojo vyno ar alaus, pasivaikščioti nuostabiuose parkuose. Mes turėjome galimybę aplankyti vieną žymiausių alaus daryklų - „Warsteiner“. Kelionės metu fotoaparatų blykstės nespėjo įamžinti gražiausius kadrus – jų apstu... Ekskursijos po alaus daryklą metu turėjome galimybę pasinerti į alaus gamybos istoriją – nuo praeities iki dabarties, pamatyti ir prisiliesti prie gamybos proceso. Be abejo, ir paragauti...
Su nekantrumu laukėme kelionės į Kelną – ketvirtą pagal dydį Vokietijos miestą. Miestą garsina jo istorija, kultūra, architektūra ir tarptautinio svarbumo renginiai. Neapsakomą įspūdį paliko Kelno katedra. Ji buvo statoma 1248-1880 metais ir laikoma Viduramžių gotikos stiliaus architektūros paminklu. 19 amžiuje baigta statyti ši katedra buvo pats didžiausias pastatas pasaulyje. Katedra užima 7000 kvadratinių metrų plotą, ją vainikuoja du bokštai, kiekvienas 157 metrų aukščio. Katedroje saugomas žymių meno kūrinių lobynas: spalvingi vitražai, Otonų Gero kryžius (970 metai po Kristaus), seniausia vakarų žemių skulptūra, Trijų karalių skrynia (1180-1225) - kvapą gniaužiantis Reino-Maso apylinkių auksakalių kūrinys, Stefano Lochnerio sukurtas miesto globėjų altorius (apie 1450 metus). Tarsi milžiniškas miesto sargas miesto viduryje stovinti katedra laikoma Kelno (Köln) miesto simboliu. Netoli Katedros galėjome gėrėtis egzotiškais gatvės muzikantais.
Tik atvykę į Olsbergą, gatvėse pastebėjome neįprastai daug neįgaliųjų, važinėjančių vežimėliais. Jų apstu ir traukiniuose, ir autobusuose, ir parduotuvėse, ir gatvėse ir parkuose - visur. Jie jaučiasi laisvai, niekas jų nevarsto žvilgsniais su jiems nereikalingu gailesčiu akyse. Neįgaliesiems Vokietijoje suteiktos puikios galimybės tapti pilnaverčiais visuomenės nariais – suteikta galimybė laisvai judėti ir netgi dirbti. Mes lankėmės neįgaliųjų dienos centre, kur gyvena vaikai nuo 2 metų iki tol kol įgyja profesiją. Valstybės politika palanki neįgaliųjų integracijai į visuomenę. Pasak centro direktoriaus, valstybė remia darbdavį, suteikusį darbo vietą neįgaliajam. Gal todėl 70 proc. neįgaliųjų įgiję profesijas įsidarbina.
Priėmimas Vokietijoje buvo labai gerai ir tiksliai suplanuotas su vokiečiams būdingu punktualumu. Man tai buvo pirmasis susitikimas su projekto partneriais iš kitų šalių ir šiek tiek nerimavau, jog kiti jau susipažinę, bendravę ankščiau, tačiau nerimas išsisklaidė tik susitikus. Partneriai iš kitų šalių buvo labai geranoriški, nuoširdūs ir paslaugūs, rodos lyg pažįstami esame jau labai seniai. Šilti santykiai, geranoriškumas ir nuoširdumas užglaistė netobulą kalbos mokėjimą ir kartais užteko žvilgsnio, gesto ar šypsenos, kad suprastume vieni kitus. Laikas prabėgo labai greitai, o širdyje išliko neišdildomi įspūdžiai iš kelionės į Vokietiją. Atmintyje liks viskas - kelionė lėktuvu, traukiniu, įspūdingas gamtovaizdis (niekuo nenusileidžiantis Portugalijai...), žmonių paslaugumas ir nuoširdumas.
Išsiskyrėme žodžiais – „susitiksime kažkada kažkur...“
Laima Bakšenskienė
Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė
Komentuoti
