Atsisveikinome su Ale Santvariene
Pirmadienis, 25 Liepa 2011 10:39
Valandos ir dienos – iš Sėjėjo rankų byrantys grūdai:
Tokią lemtį (...) Tu šiame gyvenime radai.
( Stasys Santvaras)
Nelaukta ir skaudi žinia pasiekė mus vasaros pradžioje: birželio mėnesį Bostone (JAV) sulaukusi 95 metų mirė poeto, dramaturgo, publicisto Stasio Santvaro žmona Elena Valiukaitė – Santvarienė (jos pačios prašymu vadinta Ale). Jos vardas neatsiejamas nuo Poeto palikimo išsaugojimo ir atminimo įamžinimo, nuo ilgesio ir meilės Lietuvai, nuo rūpinimosi jos ateitimi.
Alę Santvarienę mes laikėme savo Globėja. Daugiau kaip dešimt metų į Klausučių mokyklą skrido per Atlantą jos laiškai, kurių nekantriai laukdavome. Juose ponia Alė pasakodavo ne tik apie savo ir Poeto gyvenimą, bet domėdavosi ir mūsų sėkmėmis ir nesėkmėmis, džiaugdavosi mūsų rašiniais, piešiniais ir pirmaisiais eilėraščiais, mintimis piešdavo mūsų gražią ateitį. Ypač Alė Santvarienė džiaugėsi, kad Klausučių mokyklai suteiktas Stasio Santvaro vardas, buvo dėkinga, kad aplankome jos Vyro ir Sūnelio kapą.
Liepos 11 dieną palydėjome Alę Santvarienę į amžinojo poilsio vietą – Kauno Petrašiūnų kapines, kuriose jau ilsisi Stasys Santvaras ir sūnus Algimantas Andrius. Išgirdome daug šiltų žodžių apie Velionę iš ją pažinojusių žmonių, tarėme ir mes atsisveikinimo žodį savo mokyklos bendruomenės vardu. Gaila, kad taip trumpai ir tiek mažai pažinojome mūsų mieląją Tetutę (taip kreipdavomės laiškuose), bet ji suteikė mums tiek daug pasitikėjimo savimi.
Manome, kad geriausias mirusiųjų Alės Santvarienės ir Stasio Santvaro pagerbimas bus, jei stengsimės mylėti Tėvynę Lietuvą, būsime atsakingi, sąžiningi, dirbsime sau ir visuomenei, ugdysime grožį, kilnumą, draugystę, mylėsime Viešpatį Dievą ir Artimą.
Klausučių Stasio Santvaro pagrindinė mokykla 8 klasės mokinės
Angelė Arlauskaitė,
Agnė Dubinskaitė
Komentuoti
