Prisiminimuose liks Tanzanija, Bagamoyo miestas ir Indijos vandenynas...
Antradienis, 04 Spalis 2011 08:30
Vasaros pabaigoje vadžgirietė Lina Lukošienė buvo išvykusi į nepaprastai įdomią kelionę, štai jos įspūdžiai ir Afrikos atspindžiai:
AFRIKA – TANZANIJA 2011-07-25 2001-08-08
Nuo lapkričio mėnesio planuota ilga ir tolima kelionė pagaliau priartėjo. Skiepai, sveikatos draudimas, dokumentai, lagaminai - viskas suruošta ir laukia liepos 20 d., kada iškeliausiu į Vokietiją į Grossenhain‘ą pas bičiulius Annegret ir jos vyrą choro vadovą Stefan‘ą. Laukia repeticija su minėto miesto gimnazijos choru, su kuriuo ir keliausiu į tolimąją Tanzaniją.
Liepos 25 d. rytą išvykstame į Berlyno Tegel‘io oro uostą, iš kurio skrendame į Stambulą, o iš jo – laukia devynių valandų skrydis į Dar Es Salaam‘ą, su nusileidimu Kenijos sostinėje Nairobyje. Nairobyje išlipa beveik visi keleiviai – liekame mes 48 asmenų grupė ir dar keletas. Dar Es Salaam‘o oro uosto darbuotojas, linksmas ir trečią valandą ryto vis dar žvalus vyrukas atidžiai apžiūri mano pasą ir pasiteirauja, iš kokios šalies atvykau. Lietuvos vardas jam lyg pasirodė žinomas.... 50 dolerių ir mano pase įklijuota Tanzanijos viza, leidžianti šalyje būti 16 dienų.
Išėjusius iš oro uosto, pasitiko baisi dūmų, deginamų šiukšlių smarvė, kuri lindo gilyn į gerkles ir nervino labiau, nei pusantros valandos vėluojantys autobusai (prie vėlavimo per dvi savaites beveik priprasime).
Pinigų keitykla kiek pataisė nuotaiką: už 100 eurų gavome 209 000 Tanzanijos šilingų. Pagaliau pasirodė ir autobusai, paslaugūs vairuotojai per langus sukėlė mūsų išsipūtusius lagaminus, nes nedidukai Toyota autobusiukai, su kuriais važinėjomės visos kelionės metu, neturi bagažinės, tad lagaminus dėjome ant sėdynių. Kol dar akys šiek tiek rodė, matėme ankstyvą didmiesčio gyventojų judėjimą... Ir pabudome po dviejų valandų kelio esančiame Bagamoyo mieste Travelers Lodges viešbutyje. Iš girdau, kad mano namelio nr. 12 ir kad pusryčiai pratęsti iki 12 val. – vadinasi, dar galima pamiegoti kokias keturias valandas.
Dvivietis namelis vietine kalba vadinamas BUNGALO: su nedidukais, tinkleliu dengtais langeliais, dušu ir WC, dengtas palmių lapais, apsodintas įvairiaspalviais krūmais, su terasa, skruzdėlėmis, driežu. O po gretimu nameliu, pasirodo, apsigyvenusi mangustų šeimyna. Žodžiu, vienas čia niekuomet nebūsi.
Pirmieji pusryčiai. Mūsų viešbučio restoranas – didžiulė palmių lapais dengta terasa su raudonomis staltiesėmis ant įvairaus dydžio staliukų. Nieko sau pusryčių stalas. Jūsų pasirinkimui: miltiniai blynai, arbūzas, bananai, papajos ir šviežiai spaustos papajų sultys, pieniška avižinių dribsnių sriuba, keptos bulvės, pupelių troškinys, virti kiaušiniai, omletas, kava, arbata. Oho, o paragauti tai reikia visko. Skanumėlis.
Viešbutis ant Indijos vandenyno kranto: nuo manojo namelio iki paplūdimio 50 m. Palmės, kokoso riešutai, šiltutėlis 28 laipsnių vanduo ir jokios spūsties pliaže. Fantastika.
Po pietų laukia trumpa ekskursija į patį miestą. Mūsų vertėjas vokietis Hansas penkerius metus gyveno ir dirbo Tanzanijoje, išmoko svahilių kalbą, tad vos spėjo atsakinėti į mūsų klausimus. Bagamoyo mieste gyvena 32 tūkst. gyventojų. Vandenyno pakrantėje - viešbučių kompleksai ir žuvų turgus. Miesto centre – turgus, gyvenamieji namai, katalikų bažnyčia, ligoninė. Vaizdai nenusakomi. Kad žmonės vaikšto basi, nieko baisiaus, nes karšta, o žemė – smulkus ir smagus smėliukas. Valgį verda tiesiog kieme palei namą, indus plauna irgi ten pat. Ir skalbia. Ugniakurui dažnai naudoja automobilių ratlankius. Visur daug gražių mažų vaikų. Eismas labai judrus ir dar kaire puse – vos spėjame dairytis. Daug motociklininkų, kurie pypsi ir pypsi. Nesuprasi, ar čia mums, ar ne. O kelionės pabaigoje mes tiesiog nusprendėme, kad tas pypsėjimas – kaip pasilabinimas dažniausiai.
Vištų turguje mačiau kaip žmogus išsirinko norimą paukštį, kurį pardavėjas čia pat nugalabijo, kraują nuleido į puodą. Tuoj pat iš kito šalimais verdančio puodo pasėmė vandens, nuplikino vištą, nupešė, suvyniojo į laikraštį ir įteikė pirkėjui.
Makaronai. Eidama į miesto turgų, pamačiau daugybę dėžių ant žemės su siūlų ritiniais. Nusistebėjau, kad vietiniams reikia šiltų rūbų. Bet priėjus arčiau supratau, kad ten visai ne siūlai, o saulėje džiovinami makaronai. Pardavėjas meistriškai makaronų siūlus susuka ant rankos ir padžiauna prieš saulę. Išdžiūvusius krauna į maišus ir veža kažin kur.
KROKODILAI. Netoli Bagamoyo yra krokodilų ferma. Pirmas įspūdis keistas: kam valgyti tokius įspūdingus gyvūnus? Vokiečiai juokaudami sakė, kad mes fermose auginam kiaules, o jie – krokodilus. Tarp kitko, kiauliena Tanzanijoje labai brangi ir itin retai valgoma. Krokodilai betoniniuose baseinuose suskirstyti pagal amžių. Jei jiems pritrūksta maisto, suėda vienas kitą. Mums besisvečiuojant, prižiūrėtojas atnešė krokodilams pietus – labai dvokiančios ožkienos, kuri baisiai atrodė ne tik mums, bet ir krokodilams. Na, gal buvo sotūs... Jausmas, žiūrint į didžiulį plėšrūną iš 2-3m atstumo, nebuvo pats smagiausias, nes kelios eilės aštrių dantų mūsų drąsą gerokai sumažino.
MASAJAI. Viena iš įdomiausių kelionės išvykų. Rugpjūčio 4 d. teko keltis 5:45 val. Ankstoka. Bet laukė visa diena su masajais. Parakuiyo kaimelis 60km nuo Morogoro. Vežamės savo elektros generatorių, elektrinį pianiną. Lydintis žmogus įspėjo, kad elektra yra tik bažnyčioje. Bet jei nebus kunigo, tai niekas jos ir neįjungs. Vykstame puikiai žvyruotu keliu per savaną. Molio spalvos upelyje madosi pulkas masajų jaunuolių, už keleto kilometrų jau išstumdyti pamatai būsimai ligoninei. Kaimelis išnyra tiesiog prieš akis. Pirmiausia – mūrinė, pilkos spalvos, grotuotais langais bažnyčia. Mus pasitinka kunigas, vadinasi, elektra bus. Pasisveikiname su visu būriu vietinių: su kaimo vyriausiuoju (jam 58m.), bažnyčios padėjėjais, choristais. Susitikimo metu dėmesį patraukė vyresnio amžiaus masajas, kuris visąlaik rankoje laikė ilgą juodų plaukų uodegą su dailiu, karoliukais puoštu kotu. Pradžioje mes nusprendėme, jog „uodega“ skirta musėms baidyti, bet paskui paaiškėjo, kad tai – valdžios ir garbaus amžiaus simbolis. Štai kaip apsigavome.
Į bažnyčios vidų buvo kviečiami tik suaugusieji ir su mamomis atėjęs mažyliai. Mokinukai viską stebėjo pro bažnyčios langus. Taip ir nesupratome, kodėl vaikų niekas neįleido į vidų: ar dėl to, kad 500 vaikų netilptų, ar tiesiog tokia tvarka. Koncertavome mes, masajų choras, Lutheran Junior Seminary choras. Klausinėjome apie masajų gyvenimą: aprangą, mitybą, mokslus. Iš visų masajai išsiskiria savo raudonos spalvos skaromis, kurios atstoja sijonus, palaidines, vyrams – marškinius, kelnes. Vyrai gano karvių bandas ir nuolat keliauja. Todėl prie diržo visada kabo didžiulis peilis gyvuliui papjauti, maistui ruošti, medinė lazda su bumbulu – nuo žvėries ir nuo žmogaus apsiginti, džiovinto moliūgo gertuvė KALEBASA, kurioje jie laiko vandenį, melžia pieną ar nuleidžia galvijų kraują. Ir ... mobilus telefonas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Tanzanijoje visi turi mobiliuosius. Tanzanijoje populiariausias išankstinis apmokėjimas ir telefonų pakrovėjai parduotuvėse arba kavinėse.
Masajų moterys pasipuošusios mėlynomis skaromis. Sakė, kad tai jų kaimelio skiriamoji spalva. Turtingesnės moterys kojas pasipuošusios metalinėmis rinkėmis, ausyse – didžiuliai auskarai ir didžiulės skylės. Plaukai arba visai nuskusti, arba labai trumpučiai. Mus stebino nuo masajų sklindantis rauginto pieno kvapas. Klausti negražu. Bet kalbantis viskas paaiškėjo. Jūs, baltieji „mzungu“, sako, kūną tepatės visokiais kremais, o mes – nuo pieno nugriebiame grietinėlę ir ja išsitepame kūną, nes saulė vienodai kaitri ir jums, ir mums. Keisto kvapo paslaptis buvo išaiškinta.
Masajams rūpėjo, kiek vokiečiai vyrai gali turėti žmonų, kiek paprastai jie turi vaikų ir kiek laiko baltosios moterys žindo savo vaikus.
Aptarę visus klausimus, nužygiavome į už 100 m esančią pradinę kaimelio mokyklą. Ji įkurta 1997m. Iš pradžių ją lankė tik berniukai, o mergaitės teisę į mokslą gavo kiek vėliau. Mokykloje mokose 508 vaikai ir dirba 11 mokytojų. Keturioms klasėms yra pastatyti berods penki atskiri pastatai su 10 klasių. Vaizdas?.... Nuotraukose. Skurdas ir netvarka. Vokiečių moterys kraipydamos galvas sakė, kad apsišluoti ir apsitvarkyti galima juk...
Mokyklos mokytojai pasakojo, kad labai trūksta vadovėlių ir vaizdinių mokymo priemonių. Bet neįsivaizduoju, kur jie jas laikytų, nes ir mokytojų kambario tvarka atrodė ganėtinai baisiai.
Palikę pradinukus, vieni pėsčiomis, kiti – autobusu, vykome į už 5km esančią Parakuiyo Secondary School. Ši mokykla pastatyta kiek vėliau – 2007 m. Mokykloje yra bendrabutis moksleiviams. Ir gyvenimo sąlygos geros. Kiekviena klasė turi savo atskirą pastatą. Kadangi moksleiviai vyresni, tvarka visai nebloga. Vaikinai miega dviaukštėse lovose, merginos – pasitiesusios čiužinius ant grindų. Bet taip yra įprasta. Net tinkleliai nuo duodų – moskitos – visur pakabinti, kad naktį kraujasiurbiai nesukandžiotų.
Mokiniai visur vaikšto su uniformomis: baltais marškinukais ir tamsios spalvos kelnėmis arba sijonais. Juos lengva atskirti iš minios.
MAISTAS. Maistas visada ir visur buvo labai gardus. Vaisiai ir daržovės šviežutėliai. Žuvis – tieisiai iš žvejo valties, vištiena – ką tik iš turgaus. Būdami Bagamoyo viešbutyje, pagalvojome, kad tik čia taip puikiai gamina. Bet ir nukeliavus 300 km gilyn į žemyną, pasikeitė tik maisto racionas, bet ne kokybė. Skaniai triauškėme ką tik pakepintus žemės riešutus, sorų košę, žemės riešutų sviestą, bulves, jautienos guliašą ir kitokius skanumynus. KARANGA – saldumynas, panašus į mūsų „tinginį“, bet gaminamas iš žemės riešutų, sviesto ir kakavos. Labai skanu. Paplūdimyje vyrukai nešiojo šį skanėstą, nors ten prekiauti jiems draudžiama. UGALI – skani, balta kukurūzų miltų košė, paprastai valgoma pirštais su daržovėmis, rečiau su mėsa. Verdami bananai - net namo parsivežiau septynis, labai skanūs, tikriausių bulvių skonio, tik su taškeliais viduryje, kaip tikri bananai.
Žuvų turguje neatsispyrėme pagundai paragauti šviežutėlės keptos žuvies. Bendras turgaus vaizdas buvo baisokas, bet žuvis su naminiu paprikų padažu ir dar įvyniota į laikraštį – tirpo burnoje.
Ir šašlykų paragavome. Afrikiečiai praktiški žmonės. Iešmus pasidaro iš dviračio „špykių“. Šašlykų porcijos nedidelės, o vaizdas – įspūdingas.
ŽMONĖS. Nuoširdūs, nuolat besišypsantys. Užkalbinti jų kalba Habari (kaip sekasi?), visuomet mielai leisdavosi į pokalbį anglų-svahili kalbos mišiniu.
Bagamoyo katalikų bažnyčios kunigas – energijos kupina asmenybė, pilnai gyvenanti tarp savo parapijiečių. Morogoro gimnazijos jaunimas – siekiantis įvairiausių pažinčių, naujų galimybių. Turgaus prekeiviai – kaip jiems ir dera – daug kalbantys, aktyviai siūlantys savo prekes ir nuolaidas. Audinių parduotuvėlėse viskam pasiruošę siuvėjai – kantriai ir atidžiai besiklausantys užsakymo. Triračių motociklų – tuk tuk vairuotojai – lekiantys greičiau už vėją per visas duobes ir kelkraščiais, nugabens tave ten, kur tik pasakysi. O jei nežinai kur tau reikia, tai tik pasakyk, ką ketini pirkti – ir būsi reikiamoje vietoje. Viešbučio restorano padavėjas patiekalų pavadinimus mums pasakydavo savo kalba – bet ką ten visus atsiminsi. Vieną dieną aš jam atsakiau lietuviškai: grybai, žuvis, makaronai... Ir ką jūs manote – nuo to laiko mudu taip tik ir kalbėjomės: jis man kažką svahili, o aš jam – lietuviškai. Linksma buvo visiems: ir vokiečiams, kurie nieko nesuprato, ir man, ir padavėjui, ir visiems, kas girdėdavo mūsų pasikalbėjimus.
BENIGNUS. Bagamoyo katalikų bažnyčios choro vadovas, būgnų gamybos meistras, meno mokyklos mokytojas, puikus žmogus. Augina 5 vaikus. Žmona dirba mokytoja. Pragyvena per mėnesį iš maždaug 50EU. Vienerius metus pagal mainų programą gyveno ir būgnavimo įmantrybių mokė Norvegijos jaunimą. Vieną vakarą 6 mūsų grupės narius jis pasikvietė vakarienės į savo namus. Labai rūpėjo pamatyti kaip gyvena afrikiečiai. Važiuodami tamsoje – septintą valandą vakare visiškai tamsu – matėme, kiek daug žmonių gyvena be elektros: pro mažučius langelius švietė žvakės, kurios degė ir dažname kieme, kur šeimynos vakarieniavo, ar tiesiog vakarojo.
Nedidelėje ir kuklioje Benignus svetainėje mūsų laukė gardžiai kvepanti vakarienė. Kadangi vietos buvo mažoka, dukra ir žmona sėdėjo tiesiog ant grindų. Aš visą vakarą galvojau, kad joms buvo daug vėsiau ir smagiau nei mums, sėdintiems ant sofos. Nustebino šeimos apsiskaitymas, žingeidumas. Morogore mus lydėjęs kunigas apie masajų gyvenimą praktiškai nieko negalėjo papasakoti, nors masajų kaimas buvo maždaug už 60km nuo miesto, o Benignus ir jo sūnus Samuelis, kuriems masajai nutolę apie 300km, laisvai pasakojo apie jų papročius, tradicijas – ką patys prieš keletą dienų jau buvome tiesiogiai girdėję iš masajų.
MIŠIOS. Bagamoyo katalikų bažnyčioje dalyvavome sekmadienio mišiose. Kaip ir reikėjo tikėtis, giedodami žmonės plojo, šoko, įvairiais judesiais papildė giesmes. Aukojo pieną, kiaušinius, coca colą, daržoves – viską sudėdami šalia altoriaus. Dar es Salaam‘e giedojome liuteronų pamaldose, kurios truko 2,5val. Pamaldose sutilpo 5 kolektyvai: pučiamųjų grupė, bažnyčios choras, mūsų choras, sacro-pop grupė (vokalas, elektrinės gitaros, mušamieji) ir senųjų giesmių giedotojų grupė. Pamokslą pastorius sakė lygiai vieną valandą: emocingai, išraiškingai. Iš viršaus mums labai gerai matėsi, kaip žmonės suoluose nusimovę batus, mėgavosi bažnyčios betoninių grindų vėsa.
MIKUMIO NACIONALINIS PARKAS. Niekaip neįsivaizdavau, ką 7 valandas galima veikti parke, kai tave veža autobusu ar džipu. Bet vos spėjome viską fotografuoti: už 10m stovinčios žirafos (twiga), kiek tolėliau – drambliai (tembo), antilopių pulkai, ant kranto drybsantis krokodilas (mamba), tvenkinyje besivėsinantys begemotai, grifai, buivolai, paukščiai ir nuostabiai susukti jų lizdai, nenusakomo storio baobabai, beždžionių pulkai (nyani), zebrai ir, aišku, liūtai (simba). Kaip vairuotojas žinojo, kur jie yra, taip ir nesupratau. Jis tik kalbėjo ir kalbėjo telefonu ir sukinėjo vairą – atsidūrėme tiesiai prieš besiilsinčius plėšrūnus. Džiaugsmui nebuvo galo.
ULUGURU KALNAI. Netoli Morogoro miesto kopėme į kalnus. Statūs. Gražūs. O diena – labai karšta. Raudonžemis. Ir žaidžiantys vaikai. Dar kalnuose besiganančios karvės. Buvo baisoka, kad jos ant mūsų neužvirstų. Ne ožkos vis tik. Kalno viršuje – nedidelė bažnytėlė. Pusiaukelėje į viršūnę, jėgos baigėsi ne vienam. Susitikę autobuse, vieni kitiems pasakojome, iki kokios vietos pavyko užkopti.
MOROGORAS IR GIMNAZIJA. Morogore mus priėmė ir beveik visą savaitę kartu buvo Lutheran Junior Seminary kunigas ir jaunimo choras. Seminarijos teritorijoje yra bažnyčia, didžiulis stadionas, atskiri pastatai skirtingoms klasėms, viešbutis turistams bei misijonieriams, valgykla. Koncertavome didžiulėje salėje (telpa berods, 1000 žmonių), kurioje vyksta seminarijos renginiai, susirinkimai. Dainavome ne tik mes, bet ir du seminarijos chorai bei žiūrėjome specialiai mūsų atvykimui teatro grupės pastatytą pjesę anglų kalba. Anglų kalbos mokėjimas Tanzanijoje labai akcentuojamas. Klasėse ant durų dažnai galima pamatyti užrašą: „ No english, no service“. Šioje seminarijoje sutikome vokietaitę Tiną, kuri gyvena su čia dirbančiais tėvais. Ji pasakojo, kad mokykloje vaikams taikomos fizinės bausmės už nepaklusnumą, o mokymo sistema grindžiama išmokimu mintinai. Pvz. Matematikos uždavinio sprendimą reikia išmokti mintinai. Nemokoma mąstant pritaikyti reikiamas taisykles.
SIZALIO PLANTACIJA. Sizalis yra agavinių šeimos augalų rūšis, iš kurios lapų daromas stiprus, lankstus pluoštas. Naudojamas virvėms ir šiurkštiems audiniams gaminti. Maždaug metro ilgumo sizalio agavos lapų pluoštas labai atsparus drėgmei. Sizalio virvės naudojamos jachtose. Prieš 100 metų pastatytas fabrikas su vokiška įranga, tebeveikia ir šiandien, kas mano bičiulius vokiečius labai nudžiugino. Kirsti sizalio lapus – labai sunkus darbas. Fabriko darbuotojas sakė, kad darbininkų rasti labai sunku. Paprastai plantacijoje dirba apie 80 darbininkų, bet esant dideliam užsakymui, įdarbinama apie 130.
BŪGNAS. Grįždami namo, lėktuvo rankinio bagažo vietose vežėmės 16 būgnų, kuriuos pasidarėme patys. Sutartą dieną į mūsų viešbutį atvyko mūsų draugas Benignus su meistru, gaminančiu tanzaniškus būgnus. Iš mašinos meistras traukė džiovintas karvių odas, įvairaus dydžio metalinius cilindrus, didžiulius ir aštrius peilius bei bačką vandeniui. Iš odos kiekvienas išsipjovėme po du apskritimus, užsirašėme ant jų savo vardą ir sumerkėme į bačką. Rytojaus dieną išsitraukėmė gerokai pakvipusius odos „blynus“, juos nuplovėme su skalbimo milteliais, pakraščiuose įpjovėme apie 50 skylučių ir, gavę tokios pat šlapios odos virveles, pradėjome varstyti būgnus. Jausmas ir kvapas – tiesiog nepakartojami. Mano bičiulė Sabine, dirbanti medicinos seserimi, išsitraukė gumines vienkartines pirštines ir pareiškė: arba su pirštinėmis, arba kapituliuoju.
Darbą sėkmingai įveikėme visi. Prieš saulę padžiovėme 16 šlaputėlių būgnų, kuriais po trijų dienų jau galėjome truputį pagroti. Pilnai būgnas išdžiūvo tik namuose, padėtas šiltai ir sausai netoli pečiaus. Ir kvapas nemalonus pradingo. Ir skambesys geras.
VANDENYNO IŠDAIGOS. Vieną savaitę – iš ryto, o antrąją – po pietų vanduo nuo kranto „nukeliaudavo“ apie kilometrą. Ateini maudytis užsimiršęs, o vandens vandenyne nėra. Labai keistas jausmas ir vaizdas. Iš arti galėjome nufotografuoti žvejus, remontuojančius valtis, inkarus, pakrypusias, ant smėlio pūpsančias valtis.
Įdomu buvo stebėti kaip vanduo po truputį grįžta: bangos link kranto vis ilgesnės ir ilgesnės. Žiū po kiek laiko, vanduo savo vietoje. Gaila, kad nuotraukos to įdomaus reginio pilnai neperteikia.
Tokia mano prisiminimuose išliks Tanzanija, Bagamoyo miestas ir Indijos vandenynas, masajai ir visi ten sutikti žmonės. Buvo įdomu, smagu ir nauja. Jei tik pasitaikys galimybė, važiuokite pasižiūrėti patys.
Komentuoti
