Kurtiniai grįžta į Karšuvos girią

Ketvirtadienis, 06 Spalis 2011 08:54

Šiemet iš birželio devynioliktąją rezervato veislyne išskilusių kurtiniukų vados pavyko išauginti aštuonetą paukščių.

Kurtinys, suaugęs būdamas vienas stambiausių mūsų krašto paukščių, auga nepaprastai sparčiai. Tad tuo metu tenka didelis rūpestis patiekti pakankamai reikalingo maisto. Nemažą paukščiams duodamų pašarų dalį sudarė ir gamtoje gyvenančių kurtinių maistui naudojami augalai ar jų dalys. Planuojant kurtinius išleisti į gamtą tai labai svarbu, kad jie ten patekę atpažintų ir rastų jau žinomus mitybai tinkamus augalus. Kaip patvirtina kolegų lenkų, iš kurių įsigijome pirmuosius paukščius patirtis, geriausia jauniklius išleisti į gamtą tų pačių metų rudenį. Tuo metu išleistiems jaunikliams lengviausia pritapti naujoje aplinkoje. Dar pakanka lengvai pasiekiamo maisto, jauniems gyvūnams geriau sekasi įgyti naujų įgūdžių ir sukaupti reikalingos gyvenimo gamtoje patirties. Paprastai geriausias laikas išleisti paukščius būna tada, kai sulaukę apie trijų mėnesių amžiaus, gamtoje augantys jaunikliai pasirenka savarankišką gyvenimo būdą ir vados paukščiai išsisklaido kas kur.

Šiųmečiai tokio amžiaus kurtiniai jau buvo pakankamai suaugę ir savo išvaizda beveik nesiskyrė nuo vyresniųjų. Patelės dydžiu pasivijo savo motiną, o patinas ūgiu ne ką teatsiliko nuo dvimečio tėvo. Sulaukę rudens jaunikliai darėsi vis neramesni, vis dažniau imdavo skraidyti voljere ir tai buvo tie akivaizdūs ženklai liudijantys, jog lemiamas metas artėja. Kurtiniams išleisti į gamtą pasirinkta spalio trečioji diena. Sėkmingai, pernelyg netrikdant pavyko sugauti septynis voljere gyvenančius paukščius, ant kiekvieno jų kojos uždėti specialūs žiedavimo centro žiedai su numeriais ir po to atskirai patalpinti į tam tikslui skirtas dėžutes, kuriose paukščiai nuvežti į numatytą vietą, esančią Viešvilės gamtiniame rezervate. Tačiau atidarius dėžutes, sparnuočiai nė nemanė jų palikti ir su nepasitikėjimu žvelgė į neįprastą aplinką. Pagaliau, pajudinus dėžutes ar net ištraukus dalį šakų, kurių buvo pridėta į jų vidų, paukščiai pasileido pirmam jokių voljerų tinklų nevaržomam skrydžiui. Šniokšdami sparnais, kurtiniai pakilo kone iki pat šimtamečių pušų viršūnių. Nesitikėjome iš ribotoje erdvėje gyvenusių sparnuočių tokio veržlaus ir galingo skrydžio. Palikę paskutines nelaisvės prieglaudas, kurtiniai pasklido po aplinkui augantį pušyną pernelyg nenutoldami vienas nuo kito. Pora patelių nutūpė į medžius akiai matomu atstumu.

Galima teigti, kad pirmasis bandymas pavyko. Dabar belieka tikėtis, kad gamta ir žmonės naujiesiems girios gyventojams bus palankūs. Kurtinių laukia naujas iššūkis pritapti laukinėje aplinkoje bei išlikti, o mūsų – dar ne vienerių metų darbas, ilgalaikės pastangos kasmet auginant bei leidžiant vis naujų voljeruose išaugintų kurtinių kartų paukščius, kol galėsime būti tikri, jog šie šilų bei pelkių gyventojai patikimai įsikūrė kadaise jų gentainius glaudusioje Karšuvos girioje.

237I0098_4