Eržilas išgelbėtojas: Eržvilko piliakalnis (nuotraukos)
Ketvirtadienis, 15 Gruodis 2011 13:07
Atkakli ir permaininga kova su Vokiečių ordinu Žemaitijoje vyko prie piliakalnių, kur stovėjo medinės lietuvių ir žemaičių pilys. Kryžiuočių kronikos maža dalele leidžia įsivaizduoti karo mastą, metų metus trukusią įtampą, švenčiamų pergalių skambesį ir išdavysčių kartėlį. Kiekviena pilis turėjo vardą ir, galime neabejoti, savąją legendą.
Vykintas Vaitkevičius ir Daiva Vaitkevičienė neseniai išleistoje knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“, rašo, kad Medvėgalis, Girgždūtė, Gegužkalnis, Miegė, Paršpilis, Dievytis, Šventkalnis – dauguma padavimų gyvavo perduodami iš kartos į kartą, kito gražinami ir įgaudami vėlesnėms epochoms būdingų bruožų, kol juos Mečislovo Davainio-Silvestraičio, Liudviko Kšivickio, Balio Buračo, Juozo Mickevičiaus, Vlado Statkevičiaus, Norberto Vėliaus ir kitų tyrėjų pastangomis pradėta rinkti ir saugoti.
Tačiau lig šiol didelis ir įdomus Žemaitijos piliakalnių padavimų fondas nėra išsamiau tyrinėtas, jame nelengva atskirti XIII a. pabaigos – XV a. pradžios kovų realijas nuo tų, kurios būdingos vėlesnėms epochoms.
Lrytas.lt pateikia knygos „Lietuva. 101 legendinė vieta“ pasakojimą apie Eržvilką.
Ypač ryškius pėdsakus XVII a. viduryje Žemaitijoje paliko švedų kariuomenė.
Eržvilko piliakalnyje istorikai linkę ieškoti Petro Dusburgiečio „Kronikoje“ minimos Skronaitės pilies vietos – neįstengdami apginti pietinio Žemaitijos pakraščio, 1308 m. lietuviai ir žemaičiai apleido čia buvusias pilis ir pasitraukė į krašto gilumą.
Padavimuose apie Eržvilko piliakalnį, kuriuos pradėta rinkti dar XIX a. pabaigoje, dėmesį atkreipia vienas ypatingas motyvas, žinomas ir pasakojimuose apie Kvėdarną, Laukuvą, Kaltinėnus ir Betygalą.
Kalbama apie eržilą, kuris pakeičia karo Žemaitijoje eigą.
Tai nepaprastas žirgas. Apie Eržvilką žinomas priežodis: „Žvengia kaip Eržvilko drigantas“ (t. y. eržilas, kumelys).
Eržilas taip pat gudrus, stiprus, piktas ir nesulaikomas, – tokio ieškoti esą patarė kunigas. Kitų manymu, eržilas buvo specialiai augintas trejus arba septynerius metus visiškoje tamsoje, tad dienos šviesoje ar nakties prieblandoje įleistas į priešininkų kaimenę jis sukėlė didžiausią sąmyšį, iš pilies išviliojo priešus, o to ginkluoti žemaičiai ir tikėjosi.
Dar daugiau jėgos eržilui suteikė jo apdarai: puošmenos, raudoni audeklai (dargi su išorėn styrančiomis vinimis!), vilkų kailiai ir net prie uodegos pririšta deganti šluota.
Karo baigtį nulėmusio žirgo paralelė su legendiniu Trojos arkliu akivaizdi.
Tačiau žemaičių eržilas, kuris patenka į priešininkų stovyklą, neslepia nieko kita, tik nepaprastas paties žirgo galias. Jis nieko nežudo, bet nesunkiai įrodo esąs pranašesnis – stipresnis, gudresnis ir judresnis už kitus žirgus, kuriuos tiesiog išvaiko. Be abejonės, tai jau mitologijos sritis.
Anot Algirdo Juliaus Greimo, laukiniu, putojančiu eržilu pasivertusio senovės lietuvių karo dievo Velino (Kaulinio Diedo) neįmanoma supainioti su gausiais jo tarnais ir palydovais. Žūtbūtinėse, pergalingose dvikovose jis kaip tik pasirodo „savo karišku aprėdu, nesutramdomo eržilo rolėje“.
***
Eržvilko vardas atsirado taip. Kai kryžiuočiai kariavo prieš žemaičius, vieną kartą apsupo juos piliakalnyje.
Kryžiuočių buvo labai daug, o lietuvių nedaug ir juos būtų užmušę. Tada lietuviai sugalvojo taip. Turėjo labai gerą eržilą ir kažkur užmušė vilką. Nulupo jam odą ir padarė iškamšą. Tada ją pririšo ant eržilo nugaros ir paleido į kryžiuočių stovyklą, į priešų arklius.
Tas eržilas su vilko kvapu sukėlė kryžiuočių tarpe didžiausią sąmyšį. Tada dar ir lietuviai puolė iš pilies ir baigė mušti kryžiuočius, ir išvadavo pilį.
Nuo to liko ir to piliakalnio vardas Eržvilkas.
Informacijos šaltinis lrytas.lt
Papildyta E. Giedraičio nuotrauka
Komentuoti
