Dviratininkas iš Latvijos pasiekė Jurbarką

Ketvirtadienis, 08 Spalis 2009 10:36

Dviratis šiais laikais yra užmiršta transporto priemonė. Ypač atšalus orams, tuomet patogiau rinktis automobilį, tačiau latviui Leontiy‘iui Ramanovskiui jokia dargana nebaisi ir jis keliauja dviračiu. Tai iš tikrųjų stebina, dar didesnę nuostabą kelia svečio iš namų išvykimo data.

L. Ramanovskis ant dviračio sėdo 2009 03 18, taigi jau daugiau nei pusę metų keliautojas mina dviratį. Pasak L. Ramanovskio, „tai tapo gyvenimo būdu, be kelionių ir be dviračio savo gyvenimo neįsivaizduoju“. Atokvėpio minutei sustojusį dviratininką pavyko pakalbinti Jurbarko miesto seniūnijoje, ten mus pasikvietė seniūnas E. Strončikas.

Leontiy‘ius Ramanovskis pasakojo, kad pirmiausia jis mynė į Klaipėdą, iš ten keltu – į Vokietiją, o toliau dviračiu į Prancūziją ir vėl atgal į Vokietijos miestą. Liepojos miestelio gyventojas domisi senienomis ir palikimu, todėl pravažiuodamas miestus stengiasi aplankyti visus muziejus. Pasak latvio, „kelionės ne tik praplečia akiratį, bet ir tampa gyvenimo būdu bei mokykla“.

Dviratininkas Šveicariją pasiekė balandžio 10 dieną, iš ten maršrutas tęsėsi į Berną, Ženevą. Po to - Italija, Sicilijos sala ir tada laukė tikras išbandymas – 30 km kalnas. Įminti į kalno viršūnę prireikė trijų dienų, per dieną įveikiant 10 km. Keliautoją vargino alinantis karštis, tačiau jis savo tikslą pasiekė. Įdomu tai, kad užkilti prireikė 3 dienų, o nusileisti užteko puspenktos valandos. L. Ramanovskis dėl to nesiguodžia, jis priima tai, kaip iššūkį, matome, kad jų gamta keliautojui daug pateikia. Dviratininkas įveikė ne tik aukštą kalną, bet ir apvažiavo Sicilijos salą, aplink kurią teko numinti per 1000 km.

Latvis norėjo pasiekti Ispaniją, bet sušlubavo sveikata ir teko atidėti vizitą kitam kartui. Dviratininkas mynė atgal Vokietijos link, jis pasakojo, kad „pasikeitęs klimatas buvo į naudą odai, nes ji buvo labai nualinta saulės ir sauso oro“. L. Ramanovskis į Šengeno miestelį Liuksemburgo pietryčiuose, greta sienos su Vokietija ir Prancūzija, nuvyko liepos 24-ąją. Berlyną pasiekė rugsėjo 2 dieną, pervažiavęs Kelno-Boną ir Esseno-Mülheimą.

Keliautojas miestuose – stotelėse ilgai neužsibūna, aplanko muziejus ir važiuoja toliau, taip nutiko ir Lenkijoje. Aplankęs Lenkijos kultūros erdves mynė dviratį Varšuvos link ir galiausiai atvyko į Lietuvą. Mūsų šalyje užsuko į Vilkaviškį, Kudirkos Naumiestį, Šakius ir, žinoma, Jurbarką.

Spalio 7-ąją kalbintas latvis sakė, kad „Jurbarke lankosi ne pirmą kartą ir puikiai pažįsta mero pavaduotoją A. Gudaitį, kuris yra ne kartą pagelbėjęs“. Iš Jurbarko L. Ramanovskis planuoja važiuoti į Šilutę, po to į Klaipėdą ir tada po ilgo laiko aplankyti namus, „iš viso jau nuvažiavau 9200 km, iki namų liko 205 km“.

Liepojos gyventojas, paklaustas ar seniai kilo mintis keliauti, pasakojo, kad viskas prasidėjo 2005 metais, kai susirgo diabetu, „tada nuvažiavau į Rygą ir iš ten per aštuonias dienas parėjau namo. Teko nukulniuoti 250 kilometrų, nes dar neturėjau dviračio“.

Kalbėdamas apie savo kelionių pradžią minėjo, kad 2006 metais įsigijo dviratį, jau tada apvažiavo visą Lietuvą, „susidarė apie 3000 km kelio“. Latvis juokais paminėjo, kad jį Lietuvoje daug kas gerai pažįsta, o apie keliones dviračiu yra rašęs dienraštis „Lietuvos rytas“.

Kalbėdamas apie sunkumus keliaujant dviračiu latvis sakė, kad „daug jėgų pareikalavusi kelionė buvo į Šveicariją, teko 4 km ant nugaros nešti dviratį“. Keliautojas pasakojo, kad žiemą važiuoti dviračiu yra labai sunku, šaltis ir pusnys yra didžiausi tokių žygių priešai.

Svečią iš Jurbarko miesto seniūnijos išlydėjome į savivaldybę, „važiuoju aplankyti A. Gudaičio ir tada - namo“, taip apie tolimesnius planus pasakojo L. Ramanovskis.

Jurbarkiškis.lt dviratininkui palinkėjo gero kelio, o mums svečias – „gerų naujienų“.