jurbarkiskis.lt

L. Donskis: „Lietuva yra kūrybinga šalis ir ji turi ateitį“

Pirmadienis, 22 Kovas 2010 08:21

Penktadienį susitikimas su parlamentaru Leonidu Donskiu prasidėjo nuo trijų Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos moksleivių Deimantės, Dovilės ir Gretos atliktos muzikinės kompozicijos.

Įžanginį žodį tarė ir susirinkusiems svečią pristatė Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, jis kalbėjo: „keliaujame per žemę turėdami savo viltis, tikslus, gerus norus, kad artiems žmonėms sektųsi, gal ne visada norus suprantame gerai, ne visada žinome, kokiais keliais nueiti. Kiekvienas į tą patį reiškinį, tą patį daiktą žiūrime vis kitaip. Ir šiandien aš norėčiau pakeliauti mintimis, jausmais, pagalvoti, kur mes gyvename, koks mūsų gyvenimas, kokia mūsų ateitis, kas Lietuvos laukia, ką mes dar turime padaryti, todėl išsakykime savo pamąstymus, jausmus, nuotaikas, o į kelionę drauge pasikvietėme svečią L. Donskį.

Paskutinėmis dienomis manęs keletas žmonių klausė: „Ką tu gali pasakyti apie Donskį“?, – man į šį klausimą atsakymo ilgai nereikėjo ieškoti, nes minčių, palyginimų galvoje sukasi daug, pirmiausia, tai drąsus, stiprus žmogus, sugebantis pasakyti savo nuomonę ir ją ginti, tai žmogus, sukeliantis, priimantis iššūkius, o paskutinio iš jų aidas apie švietimo situaciją Lietuvoje atėjo į laikraštį „Dialogas“. Tai žmogus, kuris gali miegą aukoti darbui, tai žmogus, kuris tyliai ir be pykčio nuveikia didelius darbus, žmogus, kuris ramiai žiūri į ateitį ir daug daugiau mato, nei mūsų didžioji dauguma. Jeigu reikėtų L. Donskio asmenybę apibūdinti trimis žodžiais, tai pasakyčiau – Tikras Lietuvos Pilietis, jei reikėtų įvardinti oficialiais žodžiais – mokslininkas, politikas, visuomenės veikėjas, parlamento narys, bet aš manau, kad šiandien, šioje auditorijoje, laikykimės pirmojo apibūdinimo – Lietuvos pilietis, kuris nori ir gali pasakyti ir dar gali padėti kitam pasakyti.

Leonidas Donskis pirmiausia padėkojo už šiltą priėmimą, mergaitėms už gražią muziką ir tada su atvykusiais į diskusiją jurbarkiečiais pasidalino mintimis bei įžvalgomis.

„Ką tik mes minėjome savo Nepriklausomybės 20-metį, buvau laimingas, kad galėjau būti Seimo rūmuose, pamatyti tuos žmones, kurie tapo signatarais, šiandien jie yra istorinės asmenybės. Man ne vieną kartą yra kilusi mintis pamėginti palyginti Lietuvą – karinę, tarpukarinę ir dabartinę, kurios Nepriklausomybės atkūrimas, laimei, sutapo su mano jaunyste, su doktorantūros laikotarpiu, kada rašiau disertaciją, kitaip tariant vieną Lietuvą galima lyginti su kita. Tai yra istorinė Lietuva, labai svarbi politiškai, be abejo, mano žinios yra labai knyginės apie ją.

Neretai kyla klausimas, kuri iš tų Lietuvų, kuri iš tų šalių yra saugesnė, laimingesnė, pranašesnė. Daugelis žmonių ir klausia ar dabartinė Lietuva yra pranašesnė už buvusią. Aš pasakyčiau, kad dabartinė Lietuva yra nepalyginamai sėkmingesnis projektas, tai sėkmingesnė ir daug saugesnė valstybė negu buvo ano meto Lietuva.

Po pirmojo pasaulinio karo, kada dvi imperijos neteko savo jėgos, savo sudėtyje buvusių šalių, visi puikiai suprato, kad atsiras naujos valstybės politiniame žemėlapyje. Imperijos pasauliui keičiantis nepajėgė išlaikyti tiek ekonominės, tiek politinės galios, kad galėtų nurodyti kaip gyventi ištisoms tautoms, kurios yra imperijos sudėtyje. Jeigu žiūrėsime į tą padėtį, galime pabandyti pasakyti, kur 1918-ųjų metų vasario 16-ąją Lietuva pateko, – į susiskaldžiusią šalį, į susiskaldžiusią Europą, patyrusią baisų I-ąjį pasaulinį karą, į laikotarpį kada vis mažiau žmonių betikėjo liberalios demokratijos idealais, į Europą, kurioje vienas po kito vyko sukarinti rėžimai, totalitariniai, autoritariniai valdymai. Į Europą, kurioje tokios valstybės kaip Didžioji Britanija arba Čekoslovakija atrodė greičiau demokratijos išimtys. Prancūzija buvo per vidurį, sakyčiau gana pavojingai gravituojanti fašizmo link. Ir vienas po kito gimė rėžimai, kuriuos valdė tiesiog kariškiai: Ispaniją, Portugaliją, Graikiją. Kita vertus, tuo metu visi suprato, kad per Europą praūžė sukrėtimas, Didžiosios valstybės jėga aiškinosi savo santykius. Tuo laiku gyvavo heroizmas, taip galima sakyti, nes buvo savanorių, kurie gynė Tėvynę. Po Versalio sutarties Didžioji Britanija, kai Prancūzija labai norėjo į vietą pastatyti Vokietiją, savotiškai leido atsirasti Baltijos valstybėms.

Žinome, kad Lietuva buvo nesaugi, sukūrusi naują sostinę Kaune, pradėjusi nuo nulio daugybę sudėtingų darbų, o prabėgus kokiai 17-kai metų nuo Nepriklausomybės pradžios, Lietuva jau turėjo parengusį korpusą išsilavinusių žmonių, profesionalių politikų, suprantama, jokia valstybė negali egzistuoti be švietimo politikos, todėl tuometės visuomenės sėkmę lėmė mokytojo profesija, kuri buvo prestižinė. Netekus Vilniaus reikėjo kurti aukštąjį mokslą ir tie dalykai, be jokios abejonės, lėmė Lietuvos sėkmę, nors demokratija egzistavo labai trumpai.

1926-ųjų metų gruodžio 17-tos dienos Parlamento klausimas buvo išspręstas, Seimas buvo paleistas. Reikia pasakyti, kad tada egzistavo cenzūra, tam tikra politinė sistema, bet yra vienas dalykas, kuris nekelia abejonių – Lietuva pažadino visuomenę. Ir kai manęs paklausia, kur jūsų įrodymai, kad tada Lietuva susiformavo kaip visuomenė, atsakymas yra labai paprastas. Aš sprendžiu pagal tai, kaip formavosi lietuvių išeivija, juk garsioji lietuvių išeivija Amerikoje atkartojo lietuviškas organizacijas, net jų pavadinimus, sugebėjo už Atlanto perkelti buvusias kovas ir priešiškumą, o tai rodo, kad buvo ką atgaminti. Vadinasi, buvo lietuviškos organizacijos, tai ateitininkai, kitos kultūrinės draugijos, lietuviškos politinės organizacijos, jos buvo atkurtos, vadinasi jos visuomenę kažkokiu būdu keitė. Tuometinė Lietuva buvo nušviesta džiaugsmo, kad tenka kurti savo šalį. Dabar čia įdomus dalykas – šiandien problema tampa jaunų žmonių nedidelis noras studijuoti Lietuvoje, o išsimokslinus užsienyje nenorima grįžti į gimtąją šalį po studijų, o tuo metu buvo kitaip. Lietuva išleido daug jaunų žmonių studijuoti į užsienį ir žinome, kad daug žmonių baigusių studijas Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje masiškai grįžo į Tėvynę. Rašytojas Italo Kalvino vieną kartą keliavo su lietuviais studentais traukiniu. Išgirdęs, kad jie kalba lietuviškai, į juos kreipėsi prancūziškai ir paklausė, kur jie vyksta. Šie atsakė labai linksmai ir draugiškai – į Lietuvą ir pradėjo pasakoti apie naują valstybę. Tada I. Calvino paklausė ar jie nenorėjo pasilikti ten, kur studijavo. O čia jauni žmonės nusijuokė ir pasakė: „mes ne tam studijavome, kad negrįžtume į Lietuvą“. Ir tada Italo Calvino suprato, kad stiprus užsidegimas jaunus žmones išskyrė iš kitų tarpo. Taigi Lietuva turėjo daug stipriųjų pusių, tai buvo kiekvienas žmogus, kiekvienas mokytojas. O dabar kiekvienas žmogus, nors kiek žinantis savo šalies istoriją nesunkiai pasakytų, kad buvo ir daugia stipriųjų pusių, – tai pagarba išsilavinimui, mokytojo profesijai, profesūrai, tuo metu veikė geras universitetas, geros gimnazijos, nieko nestebino, kad vienas kitas jaunas mokslininkas apgynęs doktoratą neskubėdavo gauti pozicijos universitete, bet vykdavo mokytojauti į gimnazijas, mokyklas, o šiandien suraskite Vakaruose doktoratą apgynusį žmogų, kuris pasakytų su entuziasmu – leiskit į mokyklą, tai dabar jau skamba kaip iš fantastinio romano.

Tuo metu pagarbus požiūris į mokyklą tikrai buvo, taip pat svarbu, kad tuo metu buvo inteligentija, kurios įtakai, jei lygintume su dabartimi, prilygti negali niekas. Juozas Tumas Vaižgantas, Mykolas Riomeris, tai buvo labai stambaus masto inteligentija, aristokratiškai pasišventusi savo šaliai. Pagalvojęs apie S. Šalkauskį visada susimąstau apie tai, kad žmogus baigęs Šveicarijoje doktorantūrą, prancūzų kalba parašęs disertaciją, grįžta į Kauną ir pradeda rašyti vadovėlius, nes studentai neturėjo iš ko mokytis. Sutikite, kad dideliam mokslininkui, tai ne pats įdomiausias ir geriausias užsiėmimas. Va šito idealizmo, pasišventimo tuo metu buvo, mane kartais aplanko mintis, kad ano meto visuomenė pranoko politikus. Dar vienas dalykas, kuris dabar yra pamirštamas – Lietuva tuo metu turėjo labai gerų diplomatų. Jauna, trapi valstybė priešakyje su diplomatais gynė Lietuvos teises, teisę į Vilnių. Diplomatų korpuse pagrindinė vertybė taip pat buvo išsilavinimas. Oskaras Milašius, tai buvo paryžietis, prastai įvaldęs lietuvių kalbą, tačiau puikiai kalbėjęs lenkiškai ir prancūziškai ir staiga iš meilės Lietuvai jisai pradeda skaityti paskaitas Prancūzijos garsiame koledže apie Lietuvą, kad tai turtinga šalis savo tradicija, šalis, sugebėjusi sukurti daug kultūrų, savyje sujungti daug tautų. Pripažinkime, kad LDK, tai buvo mažytė Europos Sąjunga, su parlamentine kultūra, su gebėjimu apglobti keletą religijų. Ir taip O. Milašius tampa Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje. Švedijoje Lietuvos ambasadorius buvo Ignas Šeinius, „Kuprelio“ ir „Vasaros vaišių“ autorius, vienas geriausių iš to meto rašytojų, lietuvių impresionistinės prozos autorius. Suomijoje Lietuvos ambasadorius buvo Jurgis Savickis, puikus rašytojas, parašęs „Žemė dega“, pačią geriausią knygą apie II-ojo pasaulinio karo pradžią. J. Savickis buvo puikus diplomatas, kurį laiką dirbęs Kopenhagoje, toliau dirbęs Suomijoje, sukūręs Lietuvos-Suomijos draugystės organizaciją. Užsienio reikalų ministras buvo Juozas Urbšys, kuris buvo puikus prancūzų literatūros žinovas, išvertęs daugybę puikių literatūros tekstų į lietuvių kalbą.

Persikelkime į Lietuvą prieš 20 metų, nuo ko reikėjo pradėti atkuriant valstybę. Kad Lietuva tapo Nepriklausoma tai yra ir Didžiosios Britanijos nuopelnas, nes jų laivynas neleido vokiečiams įsiskverbti. Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę taikiais būdais, nebuvo pralietas kraujas, Lietuva neskatino jokio susipriešinimo. Tai buvo pilietinio pasipriešinimo nuostabus pavyzdys. Žinoma, spėjo daug kas, kad anksčiau ar vėliau Sovietų Sąjunga vis tiek žlugs, kiekvienas matė, kad ji nusilpo, tačiau dar tuo metu mažai kas tikėjo, kad ją galima išardyti. Tačiau Lietuva tapo nepriklausoma ir niekas netikėjo, kad Sovietų Sąjunga subyrės nuo kelių smūgių, pirmąjį smūgį sudavė Lietuva, o galutinį smūgį sudavė demokratinė Rusija su A. Sacharovu priešakyje, su rusų disidentais, su didžiaisiais rusų kovotojais už žmogaus teises.

Tapo Lietuva Nepriklausoma. Ir ką ji pasiekė? – Ji pasiekė be galo daug. Matyt taip jau yra, kad kai žvelgi į save neretai galvoji apie tai, kas yra skaudžiausia. Kai žmogaus klausia: „kaip tu vertini vieną ar kitą savo gyvenimo laikotarpį“, – žmonės prisimena blogesnius laikotarpius, kalba apie Rusijos krizę, apie dabartinę pasaulinę krizę. Ne pirmą kartą lietuviai skaudžiai aimanuodami ištveria viską. Šiuo metu yra tokia situacija, kad niekam pasaulyje nekyla abejonių dėl Lietuvos, jos buvimo žemėlapyje. Lietuva įtvirtino save vieną kartą ir visiems laikams. Jei iki II-ojo Pasaulinio karo reikėjo įrodinėti, kad tu nesi istorijos atsitiktinumas, tai dabar Lietuva yra Europos Sąjungos gerbiama narė, NATO narė ir pirmą kartą Vakarų pasaulis įsileido Lietuvą ir kitas Pabaltijo šalis į prekybos sistemą. Lietuva yra Vakarų pasaulio gynybos sistemoje, kažkas gali paklausti: na ir kas? – bet tada pasakykite, kodėl į ten neįsileidžia Pakistano arba Indijos. Lietuva kaip ir kitos Baltijos šalys yra priimtos į Vakarų pasaulį, nes jos yra partneriai su ta pačia politine sistema, ta pačia vertybių sistema. Ir mes kiekvienas matome, kad ginklu niekas demokratijos neįves. Vadinasi kritiškai svarbu, kad pasaulyje atsirastų kuo daugiau demokratijos, būtų valstybės, kuriose žmonės butų laisvi. Reikia to pagrindo, kuris padėjo formuotis Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos demokratinėms valstybėms.

Svarbu paminėti, kad dabartinė Lietuva pranoksta anometę Lietuvą, nes dabar turime kur kas daugiau išsilavinusių žmonių. Anksčiau išsilavinusiųjų sluoksnelis buvo plonas, nors ir geras, bet egzistavo skirtumai tarp Kauno ir provincijos. Šiandien situacija yra kita, Lietuva pakankamai išsilavinusi šalis. Apskritai bendras mokslo ir kultūros lygis Lietuvoje yra aukštas. Pakanka pasižiūrėti į Vilniaus knygų mugę, nieko panašaus nėra visame regione, pakanka pamatyti knygų leidyklas, man tai yra rodiklis. Jeigu mes turime tiek vertimų, jeigu mes turime išsileidę turbūt geriausią 20 amžiaus akademinę literatūrą lietuviškai, jeigu mes turime šitiek knygų, tai daug ką pasako. Lietuva iki karo nestebino pasaulio menais, tačiau tokia pavardė kaip Antanas Samuolis jau verčia apie tai prabilti ir į diskusiją įtraukti teatrą: Italijoje šiuo metu nėra nei vieno teatralo, kuris būtų labiau vertinamas ir gerbiamas už Eimantą Nekrošių. Lietuvis Italijoje laikomas teatrinio gyvenimo pasididžiavimu. Šiai dienai Oskaras Koršunovas Švedijoje ir Prancūzijoje, daugeliu atvejų, yra geriau žinomas nei Lietuvoje, ten vyksta jo spektakliai, ten jis nuolat gauna kontraktus, įdomu tai, kad Lietuvių meistrai yra savotiškai išsidalinę pasaulio erdvę. J. Tuminas kuria Rusijoje, O. Koršunovas garsus Šiaurės šalyse, E. Nekrošius – Italijoje. Manau, kad tai dideli pasiekimai. Lietuvos teatras visada buvo geras ir tai tęsiasi nuo J. Miltinio laikų, kai Panevėžyje jis įkūrė savo teatrą. Šiandien akademinės muzikos meistrai, Lietuvos kompozitoriai yra pasaulinio garso: Ona Narbutaitė, Algirdas Martinaitis, Osvaldas Balakauskas. Baltijos šalių muzika yra pasauliniame lygyje. Ir Lietuva yra skambanti šalis šiuo požiūriu – Lietuvos teatras, Lietuvos džiazas, ko, deja, negalima pasakyti apie kiną, todėl, kad kinas yra brangus menas.

Dar viena problema yra ta, kad žiniasklaidą labiau domina smurto scenos šeimoje, sutuoktinių dviprasmiškos susipykimo scenos, bet jokiu būdu ne kultūra, ne meno gyvenimas ir panašiai. Netekome džiaugsmo kurdami savo šalį, to, kas buvo karinėje Lietuvoje. Kažkas dabar yra išsiderinę. Jauni žmonės nenori su Lietuva turėti nieko bendro. Palaikau ryšį su daug išvykusių jaunų žmonių ir žinau labai daug lietuvių vaikų studijuojančių Kembridže, tai yra olimpiadų nugalėtojai ir juos užsienio universitetai medžioja. Kai lietuvis laimėjo pasaulinę matematikų olimpiadą, spauda apie tai tylėjo. Toje olimpiadoje dalyvavo britų žmonės, kurie jaunus talentus kviečia studijuoti. Čia problema, kad prarastas ryšys su jaunais žmonėmis. Galbūt daug jėgų buvo atiduota stojant į NATO, ES, kovojant su krizėmis. Nežinau priežasčių, bet kultūrą, švietimą apleidome. Reikia nedelsiant spręsti lietuvių kultūros plėtros, decentralizacijos klausimus, kad kultūra pražystų ir mažesniuose miestuose. Viešoji erdvė išsiderino, žiniasklaida žinių apie Respublikos reikalus pateikia labai mažai, pirmumas teikiamas nelaimėms. Ką mes praradome atsiradus viešajai erdvei? Nebeliko analitinės žiniasklaidos, trūksta kokybiškos gyvenimo analizės, Lietuvoje baigia sunykti recenzija. Pradėjo nykti žurnalistikos formos ir dabar mes kaip visuomenė esame skilimo būsenoje. Pagal nacionalinio masto naujienų pateikimą mes galime suprasti, kokioje visuomenėje gyvename. Informacija laikraščiuose, portaluose nėra atsitiktinis dalykas, paradoksas, bet iš rašančiųjų svetur galime geriau suprasti, kas vyksta Lietuvoje, nei paskaitę mūsiškę spaudą. Taigi tikrovės atspindžio problema tampa labai aktuali. Keleri metai nėra kitų aktualijų tik katastrofos nuojautos. Pavyzdžiui, armėnai sako: „jei jūs manote, kad esate nelaiminga šalis, tai kas tada esame mes?“. Kai po Tarybų Sąjungos galima tapti Baltijos šalimi, tai ir yra sėkmės istorija, čia diskusija tuo ir turi būti baigta.

Mūsų šalis už atgautą laisvę turėjo sumokėti didžiulę kainą, tai įtampa, krizė, pavargusi visuomenė, emigracija. Tačiau Lietuva pasiekė milžiniškų laimėjimų ir aš tikiu, Lietuvos ateitimi. Mes netekome daug politinės energijos, pas mus įsigalėjo monopolija, išvyko daug žmonių, dabar svarbu, kad jie grįžtų. Pirmoji ir didžiausia mūsų visuomenės problema yra emigracijos mastai, kai per trumpą labai daug žmonių išvyko svetur ir situaciją sunkina tai, kad jie nežada grįžti ir menka paguoda, kad iš kitų šalių dar daugiau išvažiavo. Reikia kažką daryti, kad žmonės norėtų grįžti, jie žinotų, kad čia jų laukiama. Reikia performuoti politiką taip, kad žmonės žinotų, jog jie yra reikalingi. Antroji problema – tai depresyvi, pavargusi visuomenė, deja, iš dalies dėl to kalti politikai. Pats esu politikoje, todėl ir man už tai tenka prisiimti atsakomybę. Norint su problema kovoti pirmiausia reikia ją pripažinti. Lietuva yra nugalėjusi ne tiek sunkumų, taip bus ir dabar. Yra rimtų problemų, tačiau Lietuva tikrai atsities, ji turi tam rimtą potencialą“.

Po šių parlamentaro L. Donskio pasvarstymų, buvo užduotas ne vienas klausimas. Mintimis pasidalino ir svečio nuomonę norėjo išgirsti Jurbarko Naujamiesčio vidurinės mokyklos istorijos mokytoja metodininkė Danguolė Jučienė, gydytojas Stasys Makūnas, miesto seniūnas Edvardas Strončikas, gimnazistas Karolis, Švietimo skyriaus vedėjas A. Gvildys.

Padėkos žodį tarė vicemeras Egidijus Giedraitis ir svečiui įteikė prisiminimo dovaną apie Jurbarką.

Penktadienio diskusija baigėsi linksma gaida, nes kaip sakė parlamentaras L. Donskis: „Lietuva yra kūrybinga šalis ir ji turi ateitį“.

L. Donskis: „Lietuva yra kūrybinga šalis ir ji turi ateitį“.

Simbolinę penktadienio kelionę po Lietuvą pradeda Švietimo skyriaus vedėjas A. Gvildys

Parlamentaras L. Donskis, Švietimo skyriaus vedėjas A. Gvildys ir mero pavaduotojas E. Giedraitis

Vicemeras E. Giedraitis svečiui teikia atminimo dovaną

Meno mokyklos moksleivių Deimantės, Dovilės ir Gretos muzikinė kompozija

Į diskusiją apie Lietuvą susirinko pilna salė intelektualų