Apie socialines problemas skandinaviškai

Penktadienis, 30 Spalis 2009 12:52

Socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Inga Gišventaitė dalyvauja projekte „Vaikai priežiūroje – tėvai darbe“. Jį vykdo VšĮ Bendruomenių kaitos centras ir Jungtinių Tautų Programa Lietuvoje.

„Projekte dalyvauja 11 kaimo seniūnijų, tačiau tame tarpe ir mes, nes esame problemiškas miestas. Vykome susipažinti, apsikeisti informacija, pamatyti, kaip svečioje šalyje dirbama su šeimomis, vaikais. Kelionėje daug sužinojome, aplankėme įdomių įstaigų, įgijome neįkainojamos patirties, kurią bus stengiamasi pritaikyti mūsų seniūnijoje, – pasakojo I. Gišventaitė.

Spalio 19-ioji – pirmoji diena svečioje šalyje, vizitai prasidėjo nuo norvegų vaikų ir lygybės ministerijos (jame pristatytos vaikų ir rizikos šeimų strategijos), vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų departamento (čia susipažinta su norvegų programomis ir priemonėmis jų veiklos srityse, įtraukiant šeimų terapiją bei vaikų / jaunimo psichiatriją) aplankymo, o baigėsi – išvyka į vaikų sveikatos centrą (pasidomėti vaikų problemų klausimais).

Kitą dieną aplankytas vaikų, jaunimo ir šeimų centras „Forus“, su kuriuo bendradarbiauja daugybė institucijų, siekiant išspręsti problemas. Po to laukė vizitas į vaikų, jaunimo ir šeimos reikalų departamentą, kur susipažinta su programomis, skirtomis tėvams (ICDP), taip pat tarpininkavimui tėvų skyrybų metu ir po jų, bei vaikų ir jaunimo rūpybos klausimams.

Spalio 21-ąją – paskutiniąją dieną Skandinavijoje, laukė įdomiausia viešnagės dalis, „su grupe vykome į Øvre Eiker savivaldybę, 60 km už Oslo, kur pamatėme daugelio vyriausybės vykdomų programų taikymą praktikoje: aplankėme šeimos sveikatos centrą, lauko vaikų darželį, vaikų sveikatos centrą, susipažinome su mokyklos programomis“, – įspūdžiais dalinosi Inga Gišventaitė.

Paprašyta papasakoti apie kelionę plačiau, socialinė darbuotoja su socialinės rizikos šeimomis pradėjo nuo to, kad gimstamumu Norvegiją pralenkia tik Prancūzija, todėl valstybė labai padeda šeimoms, auginančioms vaikus, sprendžia ne tik suaugusiųjų, bet ir mažųjų problemas. Norvegijoje labai svarbu, kad būtų rūpinamasi šeima, pirmiausia atkreipiamas dėmesys į mažiausią valstybės vienetą – šeimą, o tik po to darbas, kita veikla, pavyzdžiui, suserga vaikas, tai tėvas ar mama lieka namie slaugyti ir dar už tai gauna pinigus. Šalyje yra 40 tūkstančių socialinių darbuotojų, ir net 80 procentų būtent ir dirba su šeimomis, – pasakojimą tęsė I. Gišventaitė.

Socialinė darbuotoja minėjo ir tai, kad ten kitokia situacija, kai reikia vaiką paimti iš šeimos (tėvai girtauja, nesirūpina), jis iškart yra apgyvendinamas pas globėjus, o jei vis dėlto patenka į įstaigą, tai tik trumpam, kol bus rasta nauja šeima. Suvokiama, kad paimtas vaikas patiria traumą, todėl yra dirbama su vaiku, kitais šeimos nariais. Į darbo komandą yra įtraukiami žmonės, kurie vaikystėje irgi tokias traumas patyrė, jie tarpininkauja, tarsi kritikuoja centro veiklą, nes patys yra viską išgyvenę, žino, kas nutinka, kai atskiriama nuo tikrosios šeimos. Nepaisant profesionalaus darbo, siekių išspręsti šeimos problemas, padėti išsaugoti šeimą, suteikti mažiesiems galimybę gyventi biologinėje aplinkoje, kasmet Norvegijoje iš šeimų yra paimama apie 500 vaikų.

Pagirtina yra tai, kad skatinamas glaudus bedradarbiavimas tarp institucijų, kurios stengiasi išsaugoti šeimą ir kartu rūpinasi vaikais. Klientams, pavyzdžiui, dienos centruose yra įkurti 64 šeimos atstovavimo kabinetai, kuriuose dirba kunigai, psichologai, psichiatrai, sudaryti atskiri padaliniai, sprendžiantys šeimos problemas. Taip pat padedama šeimoms, auginančioms pirmą vaiką, nes manoma, kad tai trauma jauniems žmonėms, atžala pakeičia gyvenimą, todėl jiems yra stengiamasi padėti prisitaikyti, aiškinama, kad šeimoje negali būti smurto ar kitokių veiksmų, žalojančių vaiko asmenybę, – vardino Skandinavijos socialinių klausimų sprendimų privalumus Inga Gišventaitė.

Visa tai, kas yra daroma, turi istoriją, Norvegijoje veikla šeimos gerovės labui vykdoma daugelį metų. Šeimos problemos pradėtos spręsti po II–ojo pasaulinio karo, tai buvo viena iš pirmųjų šalių, užsiėmusi tokia veikla, todėl ji dabar stipriai ištobulėjusi ir ją labai sunku pasivyti.

Kreipiamas dėmesys ir į vaikus su negalia, jau dvylika metų dirbama tam, kad būtų pagerintos paslaugos vaikams, turintiems raidos sutrikimų. Iš visų atvejų tik 3 procentams reikalinga tolimesnė pagalba, kiti 3 proc. yra siunčiami į įstaigas, kurioje nustatoma diagnozė ir su vaiku dirba psichiatrai, psichologai. Stengiamasi viešai kalbėti, kad turėti problemų yra normalu, gal tik tokiu atveju ir įmanoma kylančius sunkumus įveikti. Svarbiausia, kad dirbtų visi kartu, ir mokyklos, ir sveikatos centrai, ir darželiai – vardan vaiko, – apie kitos šalies problemų sprendimo būdus pasakojo mūsų miesto seniūnijos socialinė darbuotoja.

Kitas įdomus Norvegijos reiškinys yra atviras vaikų darželis. Jame dienas leidžia ne tik vaikai, bet ir mamos, jos turi galimybę bendrauti, pasidalinti rūpesčiais, padėti viena kitai prižiūrėti vaikus.

Lankėmės „Anos Marijos šeimos krizių centre“, kuris įkurtas gyvenamajame name, paaukotame tėvų, kai mirė jų 19-kos metų mergaitė. Šis centras siekia sutvirtinti ryšius tarp mamos ir vaiko, sudarant problemos sprendimo kelią, mamoms padedama atrasti vietą po saule. Įdomu tai, kad darbuotojai patys nieko nedaro, jie tik duoda tam tikras nuorodas į laimingesnį gyvenimą.

Kita įstaiga apie kurią būtų galima trumpai papasakoti yra vaikų sveikatos centras kalbėjo I. Gišventaitė, – šioje įstaigoje stengiamasi pabrėžti, kad yra svarbi vaikų iki 18-kos metų nuomonė. Paprastai vaikus atstovauja tėvai, bet kartais reikia ir kitų pagalbos, tuo atveju yra ši įstaiga. Centro darbuotojai vieni iš pirmųjų pastebi, jeigu vaikas patiria smurtą, čia dirba įvairių profesijų atstovai – nuo kriminalistų, teisėjų iki gydytojų. Vaikų sveikatos centras siekia išplėsti vaikų teises, pasitelkia įvairias įstaigas, kad išsiaiškintų, kokių problemų turi jaunieji piliečiai, kovojant už vaikų teises, kartu siekiama, kad jie būtų išgirsti.

Valstybė vadovaujasi nuostata, kad didžiausi jos resursai yra vaikai, investicija į juos – tai investicija į ateitį.

Pasak I. Gišventaitės, viename šeimos centre labai domėjosi mūsų šalies situacija, kaip pas mus sprendžiamos šeimų problemos. Pavyzdžiui, Norvegija turi įstatymą, priimtą prieš dvidešimt metų: jeigu šeima skiriasi, jie privalo išklausyti nuo 3 iki 6 paskaitų kursą, jie be tų kursų negali išsiskirti. Būsimai traumai paruošiama tiek moteris, tiek vyras, tiek vaikas. Ten dirbama su šeima, o pas mus tik kalbama, kad turi būti toks darbas. Deja, pasakojant apie situaciją Lietuvoje teko tik konstatuoti faktą, kad mūsų šalyje, sprendžiant šeimos klausimus, yra daug spragų, dar nesuvokta, kad tokioms šeimoms irgi reikia pagalbos.

Norvegijoje kilus problemai, ją sprendžia ne tik šeimos sveikatos centras, bet ir socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigai. Dirbama tiek, kiek reikia, neapsiribojama datomis, pvz., moteris turėjo penkis vaikus, tačiau nei jais, nei savimi nesirūpino, turėjo bėdų su narkotikais, jai buvo padėta atsistoti ant kojų, įgyti išsilavinimą. Komanda dirba vardan vieno tikslo ir nesvarbu kiek tai užtruks metų. Tokį mūsų ir Skandinavų šalies skirtumą galima paaiškinti, tuo, kad socialinis darbas Lietuvoje atsirado ne taip seniai, gal dėl to skambi „komandos“ sąvoka dar nespėjo prigyti, nepakankamai problemoms spręsti skiriama lėšų, taip pat ir laiko. Kol nebus suvokta, kad tai kartu ir mūsų visų problema, ją išspręsti bus labai sunku, – apibendrino I. Gišventaitė.

Projektas „Vaikai priežiūroje – tėvai darbe“ leido pamatyti, kaip kitoje šalyje yra sprendžiamos socialinės problemos, parodė, kad visuomenės narys, turintis problemų yra labai gerbiamas nuo jo nenusisukama, o atvirkščiai – valstybė ir jos piliečiai dėl kito viską gali padaryti, kad tik kažkuo būtų galima pagelbėti. Norvegija yra šalis iš kurios galima labai daug pasimokyti, parsivežiau daug idėjų, manau, kad viena iš jų, tai atviras vaikų darželis, panaudojus projekto lėšas būtų galima tokį sukurti ir Lietuvoje, tai galėtų išpręsti nemažai vaikų priežiūros problemų. Norint pritaikyti kitos šalies patirtį pas mus reikia nemažai lėšų, tačiau tikiuosi, kad laikui bėgant atsiras ir Lietuvoje daugiau įstaigų, kurioms būtų svarbi šeima, vaikai, stengiamasi padėti, nes tik kartu mes galime daug nuveikti, – svarstydama apie ateities planus ir projektus pokalbį baigė Jurbarko miesto seniūnijos Socialinė darbuotoja darbui su socialinės rizikos šeimomis Inga Gišventaitė.

Vienuolikos seniūnijų atstovai svečiavosi Norvegijoje, pagal projektą – „Vaikai priežiūroje tėvai darbe“ (Jurbarko miesto seniūnijos socialinė darbuotoja trečia iš kairės viršuje)