Archeologas O. Fediajevas: „Sugriautas mitas, „kad čia viskas perkasta ir nieko nerasta“

Ketvirtadienis, 05 Gegužė 2011 10:18

Jurbarko Kauno gatvėje prasidėję rekonstrukcijos darbai negalėjo būti atliekami be archeologinių tyrimų. Miesto senamiestyje atliktiems tyrimams vadovavo archeologas Olegas Fediajevas, VšĮ „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“, projektų koordinatorius.

Tyrimai tęsėsi tris savaites, jų rezultatus archeologas pristatė spaudos konferencijoje gegužės 4-ąją.

Pirmiausia archeologas suminėjo datas, kurios patvirtina arba paneigia iki šiol turėtas žinias apie Jurbarko miestą.

„Mes atvažiavome čia tirti archeologinio paminklo, kuris vadinasi „Jurbarko senojo miesto vieta“. Kaip žinia, „Jurbarko senojo miesto“ pavadinimas kildinamas nuo kryžiuočių pilies „Georgenburg“, kuri buvo pastatyta XIII a. antroje pusėje prie Nemuno ir Mituvos, tačiau šioje teritorijoje gyventa žymiai anksčiau ir manyta, kad ankstyviausia gyvevietė buvo prie Bišpilio piliakalnio, kuriame 1283 m. kryžiuočiai sudegino pilį. Apie XIII-XIV, XV a. informacijos nėra.

Daugiau duomenų yra nuo XVI a. pradžios, kai 1502 metais pirmą kartą paminėtas Jurbarko valsčius, o nuo 1540 metų pirmą kartą Jurbarkas įvardijamas miestu, jame įkuriama muitinė. Miestas plėtėsi Imsrės kairiajame krante, atsirado daug karčiamų, parduotuvių, sandėlių, taip pat pastatomas uostas, taigi nuo XVI a. vidurio Jurbarkas tampa svarbiu prekybos tašku, svarbia prekybos kelių sankirtos vieta. 1611 metais Jurbarkui suteiktos savivaldos teisės, svarbus faktas buvo, kai XVII a. pirmoje pusėje: 1642 metais Jurbarko mieste buvo leista apsigyventi žydams, būtent vienas iš pristatomų archeologinių tyrimų ir buvo atliktas vadinamajame „Žydų kieme“.

Nuo XVI a. vid. iki XVII a. vid. Jurbarko miestas sparčiai plečiasi, šį vystymąsi nutraukia XVII a. vid. kilę karai. Nuo XVII a. vid. iki XVIII amžiaus matomas nuosmukis, šias datas mes susiejome su savo radiniais.“

Archeologas supažindino, kaip šis archeologinis objektas yra susijęs su Jurbarko senojo miesto vieta. „Tyrimai čia pradėti nuo 1992 metų – laikotarpiu nuo 1992 iki 2006 metų žvalgomaisiais tyrimais buvo ištirta iki 1 000 kv. metrų teritotija. Stambesni tyrimai vyko nuo 2006 metų, kai dvarvietės teritorijoje, dabartinio gimnazijos sporto komplekso vietoje, buvo ištirta apie 1 500 kv. metrų plotas ir jame buvo aptiktos trys dubeninių koklių ir keramikos dirbinių degimo krosnys, taip nustatytas amatų centras, iš kur keramika buvo pateikiama visam Jurbarko ir aplinkinių kaimų gyventojams. Tais pačiais 2006 metais buvo tiriama šalia Bišpilio piliakalnio ir ten buvo aptikta gyvenvietė su grublėtosios keramikos pavyzdžiais.“

2011 metų senamiestyje vykdyti tyrimai, trukę nuo balandžio 4 iki gegužės 4, buvo atliekami trijose vietose: „Žydų kieme“, Kauno gatvėje ir miesto skverelyje, kur yra numatytas statyti fontanas.

Tiriant gatvės dalį buvo rasta keramikos, koklių liekanų iš XVI-XVIII a. Kauno gatvėje rasta nestoras kultūrinis sluoksnis. Kitokie indai, kokliai buvo rasti „Žydų kieme“, įvertinus medžiagą – dar vienas atradimas, paaiškės, kaip miestuose gyveno žydai. Kaip sakė, archeologas, „kuo toliau nuo gatvės, tuo kultūrinis sluoksnis buvo storesnis, tai leidžia teigti, kad XVIII a. pab. gatvė buvo ne dabartinėje vietoje. Įdomu, kad tirdami radome kelias grublėtosios keramikos šukes, tokia žmogaus rankų daryta keramika yra geriausiai išsilaikanti. Lipdytinės keramikos tradicija tęsiasi tūkstantmečiais, išlaikomos tradicijos, gamybos technologija.

Taip pat svarbu minėti, kad manėme radę jau Miškinio aprašytą seniausią gyvenvietę, ten aptikom mezolito liekanų: du peiliukus ir nuoskalą.

Trečioji tyrimų, kur viskas dar bus perkasta, tai būsimo fontano teritorija. Perkasoje toliau nuo gatvės rasti akmeninės tvoros pamatai, gal dėl šios priežasties fontanas per pusę metro turėtų būti patrauktas iš numatytos vietos.

„Prie fontano“ rastas IV-V a. moters kapas su gausiomis įkapėmis, kurios pakeis archeologines ribas. Ant moters kaklo buvo rasta antkaklė, virš galvos – vainikėlio fragmentai, ties klubais dvi lankinės segės, ant rankos IV-V a.datuojama apyrankė ir prie kairio šlaunikaulio dvi apyrankės-grandinės. Taip pat kapavietėje rasta stiklo ir gintaro karoliukų, liudijančių religinį ritualą. Tiriant kilo kelios problemos – teko plėsti kasinėjimų ribas, taip padidėjo išlaidos užsakovams, tačiau tyrimai buvo pratęsti – nors kapaviečių daugiau neaptikta, žinant, kad pavienių kapų retai būna, spėjama – kapai tęsiasi į Vakarus nuo atrastos kapavietės.“

Archeologas O. Fediajevas apibendrindamas duomenis, sakė:

2011 04 04 – 2011 05 04 ištirta 300 kv. metrų ploto.

„Žydų kieme“ ir prie fontano aptikta II-XI a. datuojamos grublėtosios keramikos fragmentų, leidžiančių teigti apie II-ąją Jurbarko gyvenvietę, nutolusią nuo Bišpilio piliakalnio.

„Prie fontano aptiktas IV-V amžiaus datuojamas moters kapas su akmenų vainiku, leidžiantis teigti apie naujojo kapinyno atsiradimą – tai vienas iš svarbiausių 2011 m. archeologinių atradimų Lietuvoje.

„Prie fontano“ aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios ir keramikos lygiu paviršiumi gyvenvietė, datuotina II-III a. sandūra.

Po gyvenvietės sluoksniu bei „žydų kieme“ aptikta titnago nuoskalų ir dirbinių, preliminariai datuotinų mezolito laikotarpiu (X-IV tūkst. pr. Kr.).

Aptiktos 3-4 a, XVII-XVIII a. liekanos.

2011 metų archeologiniai tyrinėjimai įrašys svarbų puslapį tiek Jurbarko, tiek Lietuvos archeologijos istorijoje.

Ir svarbiausia – sugriautas mitas, „kad čia viskas perkasta ir nieko nerasta“.

Visi keramikos radiniai bus perduoti Jurbarko krašto muziejui. Moters palaikai su įkapėmis yra saugomi Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.