„Broliai“ Jurbarke, Kęstučio apygardoje

Trečiadienis, 20 Liepa 2011 14:47

Viskas prasidėjo nuo, kad vieną dieną sulaukiau netikėto skambučio iš Jurbarko savivaldybės Kultūros skyriaus: „Viktorija, gal galėtum liepos 15 dieną konferencijoje, turizmo informacijos centre, pakalbėti apie jauno žmogaus požiūrį į praeitį?“. Žinoma, nieko nelaukusi sutikau, pradėjau dėlioti mintis galvoje ir su nekantrumo laukti tos dienos.

Bevaikštinėdama miesto gatvėmis pastebėjau devynias galybes miesto jubiliejaus programos plakatų, paženklintų Jurbarko miesto herbu. Paskaičiuosi vieną jų, neradau nė žodžio apie kokią nors konferenciją ir jau buvau suabejojusi jos egzistavimu, tačiau man dar betyrinėjant skelbimą, prie tos pačios skelbimų lentos priėjo žmogus ir užkabino ryškiai žalią, akis traukiantį „Broliai“ programos plakatą: iškart puoliau skaityti ir tuoj pat pamačiau konferencijos programą bei savo pavardę joje. Širdis atlėgo, visos abejonės išsisklaidė – renginys tikrai įvyks, beliko laukti tos dienos.

Atėjusi į turizmo informacijos centrą ir pamačiusi partizanų nuotraukas ant sienų, supratau, jog patekau ten kur reikia. Laikrodžiams išmušus dvyliktą valandą renginys prasidėjo.

Konferenciją puikiai vedė Regina Kliukienė, pirmasis pasveikinimo žodį tarė Jurbarko rajono meras Ričardas Juška, o tada atėjo mano eilė. Atstovaudama Lietuvių tautinio jaunimą sąjungą ir Jurbarko skyrių, kurio pirmininke esu, cituodama Džordžo Orvelo mintis iš knygos „1984” kalbėjau apie praeities kintamumą, išreiškiau savo pastebėjimą, jog mokykloje apie partizanus mokoma per mažai, o esanti informacija ir mokytojų pamokos neskatina moksleivių rezistenciniu laikotarpiu domėtis savarankiškai. Pasitelkdama savo šeimos istoriją, sugretinau partizanus ir tuos, kurie pabėgo į Vakarus pabijoję sunkumų.

Iš karto po manęs paskaitą apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo bunkerio Daugėliškių miške (Raseinių r.) rekonstrukciją skaitė trys jauni Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio atstovai. Pirmoji savo sritį apžvelgė istorikė – paveldosaugininkė Aistė Čepulytė, antrasis bunkerio rekonstrukciją archeologo akimis apžvelgė Gediminas Petrauskas, o paskaitą apie partizanų štabo bunkerio rekonstrukciją vainikavo jaunesniojo puskarininkio Ernesto Kuckailio iliustruotas pasakojimas apie bunkerio šturmo atkūrimą. Tarp paskaitų padarę pertraukėlę vaišinomės „Brolių“ arbata ir visi draugiškai šnekučiavomės, tiek apie nūdienos, tiek apie praeito amžiaus aktualijas.

Po trumpos pertraukėlės grįžę į konferencijos salę klausėmės Petro Girdzijausko paskaitos apie iš Kalnėnų kilusį, Jurbarko gimnazijoje lotynų kalbą dėsčiusį ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą įkūrusį Petrą Paulaitį, jo vykdytą veiklą Jurbarke ir net už Lietuvos ribų.

Rašytojas Eugenijus Ignatavičius apžvelgė visą ketvirtojo Lietuvos prezidento, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio – Vytauto gyvenimą. Rašytojas sakė pažinęs Joną Žemaitį iš KGB archyvo bylų. Vos E. Ignatavičiui pabaigus savo pranešimą, prasidėjo diskusija daugiausiai vykusi tarp P. Girdzijausko, E. Ignatavičiaus ir švietimo ministerijos atstovo Rimanto Jokimaičio. Jie vienas kitą papildydami pasakojo žmonėms apie partizanus ir jų ryšininkus, taip pat ir apie jurbarkietę medicinos seserį Marytę Žiliūtę. Konferencijai pasibaigus aš su dauguma kitų dalyvių išvykome į Alvydo Stalgio ekskursiją „Laisvės kovų aidai Jurbarko krašte“, likusieji pasiliko žiūrėti filmų apie partizanus.

Mes aplankėme Jurbarko ir Eržvilko kapinėse esančius partizanų kapus, Eržvilko paminklą miestelio aikštėje išniekintiems kovotojams už laisvę, Eržvilko gimnaziją, o svarbiausias mūsų aplankytas objektas buvo Jono Žemaičio vadavietės bunkeris Šimkaičių miške. Drąsiausieji net įlindo į bunkerio vidų. Vietos ten nedaug, sunku suprasti kaip ten galėjo nuolat gyventi keturi žmonės. Kadangi į ekskursiją važiavo ir miesto svečiai, tai jurbarkiškiai buvome priversti rausti iš gėdos – kelis šimtus metrų teko link bunkerio teko eiti keliuku, panašesniu į pelkę nei į taką. Galiausiai du kartus – pirmyn ir atgal – tuo takeliu praėję ir grįžę į autobusą purvinais purvinais batais ir kelnėmis visi stebėjomės, kaip gali būti nesutvarkytas priėjimas prie tokio svarbaus mūsų žmonėms bei kultūrai istorinio objekto.

Vakare prie turizmo informacijos centro grojo grupės „Arija“, „Vėjūkas", o vakaro perlas buvo ilgai lauktas, mano mėgstamiausios lietuviškos grupės – Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ gyvo garso koncertas. Manau, profesionaliai atliktos, širdį drebinančios dainos apie partizanus, sukurtos remiantis partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko dienoraščiu, negalėjo palikti nei vieno abejingo. Jurbarko žmonėms buvo suteiktas puikus šansas pasiklausyti šio koncerto nemokamai, nes paprastai bilietai į šios grupės koncertus būna brangūs.

Norėčiau labai pasidžiaugti, kad tokie renginiai vyksta ir Jurbarke. Nors kartais truputį skeptiškai žiūriu į norą priversti jaunimą domėtis istorija, tačiau šįkart, gailėtis turėtų ne tie, kurie atėjo, o tie, kurie neatėjo, nes paklausyti ir pamatyti tikrai buvo ką.

Viktorija Makūnaitė

2011-07-16