Kraštiečių susitikimas „Amžių šimtmečiai, žmonių dienos ir darbai“

Penktadienis, 22 Liepa 2011 11:40

Gimto krašto ilgesys, noras dar kartą pabūti kartu penktadienį į Jurbarko kultūros centrą sutraukė nemažą būrį kraštiečių, atvykusių pasveikinti gimtąjį miestą savivaldos jubiliejaus progra.

Kraštiečiai buvo susitikę prieš dvejus metus

Susitikimą pradėjo savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys: „Pakilę virš dangaus susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgiame šiandien, koks gražus banguojantis mėlynasis Nemunas, kaip išsiraizgiusi Mituva ir Imsrė, koks žalias Jurbarko parkas ir šalia besiglaudžianti giria. Kokie gražūs šalimai esantys kaimai ir miesteliai. Apžvelgi žmogus tarsi visą tą vaizdą, nusileidi žemyn ant pradalgėlio ir pradedi kalbėti:

Brangūs mūsų krašto žmonės, mielos sesutės, brangūs broliukai, būkit pasveikinti visi susirinkę čia šiandien. Visi tie, kurie nori pamatyti vienas kitą, kurie norite pakalbėti, prisiminti, pasveikinti Jurbarką, savo draugus“ – poetiškai kalbėjo A. Gvildys.

Renginio vedėjas A. Gvildys priminė, kad paskutinį kartą kraštiečiai rinkosi ne taip ir seniai: „buvome susitikę švęsdami gražią Jurbarko vardo paminėjimo 750 metų sukaktį. Praėjo labai nedaug – dveji metai ir vėl mes švenčiame, tik kitą labai svarbią datą, minime prieš 400 metų mūsų miestui suteiktų Magdeburgo teisių jubiliejų, nuo to laiko miesto valdžia turi anstpaudą, miestas galėjo augti, klestėti, vystytis“ – šia gražia įžanga vedėjas pakvietė rajono merą Ričardą Jušką tarti žodį.

Grįžusius sveikino meras

„Pasiruošimo šventei laikotarpis buvo atsakingas, norėjome tai padaryti kuo geriau. Miestas, rajono miesteliai, gyvenvietės keičiasi, įgyvendinami projektai suteikia galimybę ne tik miesto, bet ir rajono gyventojams gyventi gražesnėje aplinkoje. Džiaugiuosi šiandien matydamas jus grįžusius į Jurbarką. Esate mums labai svarbūs, dažnai mes, rajono valdžia, papiktnaudžiaujame Jūsų geru vardu, randame bendrą kalbą per jus dažnai jums to nei nežinant, todėl ačiū Jums, kad esate“ – kalbėjo meras R. Juška.

Miesto ateitis

Antanas Gvildys susirinkusiems papasakojo, kokias privilegijas įgijo Jurbarko miestas su gautomis savivaldos teisėmis: „galėjome turėti pirtį, keltą organizuoti muges, kiekvieną savaitę rengti turgų. Per daugybę metų Jurbarkas ir skendo, ir degė, ir griuvo, bet vėl atsinaujino, vėl auga, vėl klesti. Kaip matytumėte Jurbarką po dešimties ar penkerių metų?“ – klausė renginio vedėjas Jurbarko miesto seniūno Romualdo Kuro. Seniūnas, pasveikinęs svečius su gražia Magdeburgo teisių suteikimo Jurbarkui proga, sakė, kad „Jurbarkas keičiasi – ne tik žmonės, bet ir gyvenimo būdas, o kai susitiksime kitą kartą vykdomų Europos Sąjungos projektų dėka Jurbarkas bus dar gražesnis“.

Skaitymo suolelis – naujajai bibliotekai

„Jurbarkas yra skaitantis miestas, o tai didelis rajonų bibliotekininkų nuopelnas, Jurbarko viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė organizuoja daugybę parodų, susitikimų su poetais, rašytojais, kultūros žmonėmis“ – apie kultūrinį miesto gyvenimą pasakojo A. Gvildys ir pakvietė „Thera publika“ leidyklos vadybininką Rimantą Dambrauską pasveikinti skaitančiuosius. „Leidykla, šiemet švenčianti veiklos dešimtmetį, dėkoja visiems šio krašto iniciatyviems žmonėms, o jų išrinktiems krašto vietos savivaldos atstovams už sukurtą turizmo infrastruktūrą, kultūros, architektūros, kulinarinio paveldo saugojimą, skaitymo puoselėjimą, kultūros paveldo saugojimą dovanoja skaitymo suolelį“ – įteikdamas rajono merui dovaną sakė R. Dambrauskas.

Rajono meras R. Juška skaitymo suolelį pažadėjo perduoti naujajai miesto bibliotekai, kuri, tikimasi, kad duris atvers jau kitais metais, kur naujose erdvėse ir įsikurs leidyklos „Thera publika“ dovanotas suolelis.

Jurbarkas – vienas iš centrų

Istorikas Alvydas Nikžentaitis kalbėjo, kad Jurbarkas turi didelę ir gražią istoriją: „Jei pažiūrėtume į Jurbarką Lietuvos miestų kontekste, tai šalyje yra keli centrai, o vienas iš jų – Jurbarkas, todėl turime didžiuotis savo kraštu“.

Tėviškė kasdien svajose

Susitikime kalbininkas Antanas Balšaitis susirinkusiuosius sveikino taip: „sveiki, broliai jurbarkiškiai. Dar reikėtų pridėti sveikos gražiosios mergučės. Kaip vienoj Vilniaus žemaičių dainoje sako: Nors Vilniuj gyvent mums lemta, bet tėviškė kasdien svajose“.

Nostalgija gimtam kraštui dalinosi ir Vilniaus Jurbarkiškių klubo prezidentas Romas Dainius: „čia atvažiuoju keletą kartų per metus ir pamiršti šito mano jaunystės miesto niekada negalėsiu, tuo pačiu linkiu, kad visų širdyse Jurbarkas užimtų aukščiausią vietą, būtų miestas, traukiantis visus kaip magnetas“.

Felicija Kuprevičienė, 40 metų gyvenusi čia, Jurbarką vadino brangiausiu miestu, nes „čia visas mano gyvenimas, tai ar gali būti brangesnė vieta“.

Kūryba Jurbarkui - gyvenimas

Susitikime sveikinimus keitė muzikiniai intarpai – dainavo Jurbarko kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“ (vad. D. Janušauskienė), smuiku grojo kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas. Buvo dainuojamos K. Vasiliausko kurtos dainos ,,Žemė Lietuvos“, ,,Brangiausios spalvos“. O A. Gvildžiui kompozitoriaus paklausus, „kūryba Jurbarkui yra pareiga, darbas, prievolė ar malonumas“, K. Vasiliauskas atsakė, „kad tai yra paprasčiausia gyvenimas“.

Poetinio žodžio meistras Remigijus Baltrušaitis, paklaustas ar galėtų šiandien parašyti Jurbarkui eilėraštį, sakė, kad visa jo kūryba yra susijusi su Jurbarku, o „šiandieninė emocinė užkrova yra geriausia terpė kūrybai". Kaip pasakojo R. Baltrušaitis, „kūrybos pradžia gimtam miestui siekia 1981 metus, kai reikėjo spektakliui pagal K. Borutos veikalą parašyti dainą apie mokyklą, taip gimė eilės „Mano senai mokyklai“, kurias kurdamas būtent ir mačiau savo mokyklą, Jurbarko gimnaziją":

„Iš praeities
Staiga prisiminimai
Seni išplauks
Ir prieš akis ilgai -
Šlamės klevai
Toj rudenio alėjoj,
Švies mokykla -
Sena, baltais langais...

O klasėje atrodys
Taip, kaip buvę:
Seni suolai eilėm,
Juoda lenta…
Ir sakinys -
Lyg užrašytas vakar -
Su ta pačia gramatine klaida.” <…>

Linkėjimai Jurbarkui

Tiksliukas (kaip jį pavadino renginio vedėjas A. Gvildys) Jonas Duoba linkėjo, kad visiems gyvenimas gerai klostytųsi ir Jurbarkas būtų šalies miestų pirmosiose gretose. Kunigas Alfonsas Bulotas ragino neprisiminti to, kas buvo bloga, o džiaugtis gerais dalykais. Susitikime sulaukta ir jurbarkiškio, daug metų gyvenusio K. Donelaičio gatvėje Algirdo Špoko, kalbininkės Albinos Bataitytės, buvusios jurbarkiškių klubo prezidentės Leonilijos Perminienės.

Negalėję dalyvauti šventėje: Aldona Puišytė, Gediminas Čipinskis, Nijolė ir Algirdas Bučinskas, Gražvydas ir Rūta Lukinavičiai, atsiuntė laiškus, į kuriuos sudėjo geriausius linkėjimus bei sveikinimus.

Po gražių kalbų, prisiminimų kraštiečiai buvo pakviesti stebėti Jurbarko Konstantino Glinskio teatro spektaklį „Elegija apie atsiskyrėlį Ignacą“, režisierės Danutės Samienės pastatytą pagal Antano Giedraičio-Giedriaus apsakymą, pasigrožėti parodomis dar truputėlį pabūti kartu iki susitinkant lapkričio 4-ąją, kai bus rengiamos Magdeburgo teisių suteikimo jubiliejui paminėti skirtos konferencijos.