Nuotraukos ir piešinio svarba merginų gyvenime
Trečiadienis, 07 Gruodis 2011 11:10
Lapkričio 18 dieną Jurbarko kultūros centre įvyko debiutinės Akvilės Petraitytės fotografijų parodos „Akimirkos ultragarsu" atidarymas ir buvo pristatyta Kamilės Andriulaityės piešinių ekspozicija.
Apie fofografiją ir piešimą kalbamės su parodos autorėmis:
Akvilė Petraitytė apie fotografijų parodą „Akimirkos ultragarsu" ir fotografijos vietą jos gyvenime:
Akvile, kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?
Fotografiją „atradau“ daugiau nei prieš penkerius metus. Tiesiog turėjau „muilinę“ ir pradėjau fotografuoti tai, kas gražu, kas patinka man. Nemažai įtakos tolimesniam mano susidomėjimui šia sritimi turėjo ir gimnazijoje atsiradęs fotografijos būrelis. O po to tiesiog pati nepajutau, kaip į visa tai įsitraukiau.
Kaip kilo mintis surengti parodą? Ar tai pirmoji paroda? Kelių metų darbas čia sudėtas? Kiek nuotraukų nutarei parodyti visuomenei? Kiek jų dar slepi namuose, laikmenose, fotoaparate?
Parodą planuoju jau daugiau nei metai, bet „Akimirkos ultragarsu“ yra visiškai spontaniška paroda. Tiesiog gavus pasiūlymą iš Jurbarko savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorės Audronės Balčiūnienės rengti parodą, iškart sutikau, o kadangi laiko buvo labai nedaug, teko viską nuveikti ekspromtu. Taip, personalinė paroda – pirma, todėl debiutinė. Eksponuojama iš viso 15 fotografijų (Visos darytos 2007 – 2011 metų laikotarpiu). O šiaip - „slepiu“ dar labai daug fotografijų.
Tiesa, „Akimirkos ultragarsu“ dabar eksponuojama parduotuvės „Gintaro baldai“ languose, kur išbus visą mėnesį.
Ar fotoaparatas visada tavo rankinėje?
Taip, jį nešiojuosi su savimi visuomet.
Kaip ir kada gimsta geriausi kadrai?
Įvairiai. Negalėčiau pasakyt, kad yra kažkokia tai formulė, kaip padaryti gerą kadrą. Jei tai žinočiau, pati tykočiau ir mėginčiau sugauti.
Trumpai apie fotografijos būrelį ir jo vadovą A. Būblaitį, kokia jo įtaka tavo darbams?
Būrelį lankiau dvejus metus – galima sakyti, pirmus dvejus savo fotografavimo metus. Mano darbams tai įtakos nelabai ir turėjo, bet stipriai paveikė mano požiūrį į fotografiją ir tolimesnį susidomėjimą.
Mieliau fotografuoji gamtą ar žmones?
Fotografuoju viską, tačiau dabar savo fotografijos žinias ir įgūdžius gilinu būtent portreto srityje – šiuo momentu man tai pats įdomiausias žanras.
Fotografu gimstama ar tampama.
Vienas pažįstamas menininkas yra pasakęs, kad „Žmogus yra menininkas tuomet, kai suvokia, kad toks yra ir kai tą patvirtina aplinkiniai.“ Su fotografais situacija tokia pati. Vieni gimsta, kiti tampa. Aš taip manau.
Galbūt turi fotografą (-ę) autoritetą, į kurį lygiuojiesi?
Ko gero, kaip ir kiekvienas žmogus, turiu savų idealų. O kadangi fotografija susideda ne iš vieno žanro, kiekviename jų turiu bent po keletą autoritetų. Portreto srityje tai – Algimantas Aleksandravičius bei Gintaras Kasperionis.
Ateitis ir fotografija.
Esu tos nuomonės, kad bus kaip bus. O iš anksto kažką teigti ganėtinai sunku. Aišku, atsikratyti fotografijos tikrai nesiruošiu.
Kamilė ir Akvilė – 5 panašumai ir 5 skirtumai tarp judviejų parodų (neatsižvelgiant į tai, kad vienos darbai – piešiniai, kitos – fotografija).
Mūsų parodos yra dvi atskiros darbų ekspozicijos. Tiesiog lengviau būtų rasti panašumus – tai, kad kartu rengėme parodų atidarymus ir abi esam jaunos kūrėjos.
Pokalbis su Kamile Andriulaityte apie jos piešinius:
Pirmasis piešinys Tavo gyvenime, kurį pamatę žmonės aiktelėjo?
Tai buvo katinas su drugeliu, nepamenu ar tai buvo pirmasis, bet įsimintiniausias tai tikrai, jis kerėjo visus mano draugus ir pažystamus. Kai jį pamatydavo, aš visada atkreipiau dėmesį į akis, jos pasidarydavo didelės - tiesiog ryjančios mano piešinį.
Ar turi išsaugojusi vieną iš pirmųjų savo piešinių?
Pirmojo neturiu, nes jis liko pas mokytoją. Tačiau vieną iš pirmųjų taip, stengiuosi nė vieno savo piešinio neišmesti.
Papasakok apie parodą. Kiek piešinių į ją sudėjai? Kelių metų darbai eksponuojami? Pagal ką atrinkai darbus?
Mano parodoje yra 20 darbų. Joje eksponuojama didžioji dalis piešinių pieštų 2011 m. vasarą ir tik vienas 2010 m., o kitas 2009 m. Atrinkti nebuvo sunku, nes tai beveik visi mano darbai ant A3 formato, piešti ne mokykloje, o namuose.
Kokią žinią tavo darbai neša parodos lankytojams?
Manau, tai priklauso nuo piešinio, nes kiekviename piešinyje ją gali atskleisti skirtingai.
Trumpai apie piešimo techniką. Kodėl tokia pasirinkta?
Piešimo technika - grafika, o pasirinkau todėl, kad pieštuką rankose galiu turėti bet kada. Tam nereikia didelio pasiruošimo kaip, pavyzdžiui, tapybai, tenai turiu nuolatos pasikeisti vandenį, turėti ant ko susidėti dažus ir panašiai... Su pieštuku viskas paprasčiau, tam nereikia didelio pasiruošimo, be to, ir piešiniai atrodo tikroviškesni.
Parodoje dominuoja kitų egzotiniai gyvūnai, kodėl?
Hmm.. nežinau, tiesiog man patinka šie gyvūnai, savo jėga, grožiu, greičiu, tvirtumu, švelnumu, žaismingumu, meilumu ir panašiai. :)
Kodėl apskritai mieliau renkiesi piešti gyvūnus, o ne žmones ar kokius daiktus? O galbūt tik šiai parodai tokią temą pasirinkai?
Manau, šioje parodoje gyvūnų ir žmonių yra apylygiai. Negalėčiau pasakyti, kad labiau mėgstu piešti gyvūnus, nes patinka piešti ir žmones. Tik drugeliai kažkodėl išskirtiniai ir labai mėgiami, gal dėl savo laikinumo, spalvų, raštų įvairovės, lengvumo...
Kodėl ne daiktai? Nes tai truputį atsibodę, pakankamai jų pripaišau per pamokas, ir nemanau, kad jie piešiniui gali suteikti didelių emocijų ar gyvybingumo.
Ilgiausiai ir trumpiausiai piešti piešiniai – kiek laiko vienas ir kitas užtruko, jų tematika.
Ne visada pasižiūrėdavau į laikrodį, kai pradėdavau piešti, bet vienas iš ilgiausiai pieštų buvo „Žvilgsnis“ tai katinas, žiūrintis į drugelį, ji piešiau virš 12-likos valandų. O trumpiausiai, jei gerai pamenu, - „Žiema“ ten vaizduojamas vaikiškas piešinukas su pačiūžomis.
Ar sieji ateitį su piešimu?
Kol kas dar nesu visiškai apsisprendusi. Na, bet greičiausiai, tai bus susiję su menu.
Planuoji piešinius ar jie gimsta spontaniškai?
Būna visaip. Priklauso ar piešiu savo noru, ar dėl to, kad reikia...
Geriausias laikas piešti?
Mėgstu piešti naktį, tada niekas neblaško minčių, netrukdo, net namiškiai galiu susikaupti ir atsipalaiduoti. O šiaip smagiausia piešti kai esu geros nuotakos ir kupina idėjų.
Kamilė ir Akvilė – 5 panašumai ir 5 skirtumai tarp judviejų parodų (nepriskaičiuojant, kad vienos darbai – piešiniai, kitos – fotografija).
Panašumai: pas abi vyrauja žmonės, atskleidžiama tam tikra nuotaika, didžioji mano piešinių ir Akvilės fotografijų dalis yra nespalvotos.
Skirtumai: Akvilė vaizdus „pagavo“ to neplanuodama, o aš turėjau tai sugalvoti, skiriasi laikas (ji fotografavo dažiau dieną, pas mane daug darbų piešti vakarais ar naktimis).
P. S. Daugiau panašumų ir skirtumų nepavyko sugalvoti.
Dėkojame merginoms už atsakymus, o jų parodų atidarymo akimirkos užfiksuotos Egidijaus Giedraičio nuotraukose:
Komentuoti
