Plokščiapėdystė
Penktadienis, 19 Vasaris 2010 15:34
Civilizacija, nors ir suteikusi žmonijai kai kurių patogumų, padarė nemažai organizmui žalos. Minkšti foteliai ir televizija sukėlė hipodinamiją, nutukimą ir širdies infarktus. Automobilių dėka žmogus baigia atprasti vaikščioti. Su šiais procesais susijęs susirgimas – plokščiapėdystė.
Plokščiapėdystė dažnai laikoma kosmetiniu defektu, paslėptu batuose, kurį mažai kas mato. Apie plokščiapėdystę anksčiau prisimindavo šaukiant jaunuolį į kariuomenę. O kai darosi sunku vaikščioti ar ima kamuoti skausmai pėdose, žmogus kreipiasi į gydytoją, tikėdamasis, jog šis išrašys ortopedinius padukus, nuo kurių plokščiapėdystė išnyks.
Deja, plokščiapėdystė – tai ne tik kosmetinis defektas, bet ir sunkus luošinantis susirgimas, kurio išvengti galima, o išgydyti yra labai sunku. Dėl susirgimo žmogaus eisena tampa sunki, varginanti ir skausminga. Dėl jo sutrinka žmogaus skeleto dalių vystymasis: čiurnos, kelio, klubo sąnarių, stuburo. Pablogėja vidaus organų veikla.
Žmogaus pėdai tenka išlaikyti ir nešioti kūno svorį. Suprantama, kad tai turi būti labai tvirtas ir nepriekaištingai veikiantis mechanizmas su ilgalaike veikimo garantija.
Jeigu yra gerai išsivystę pėdą sudarantys kaulai ir sąnariai, ir ją palaikantys raiščiai ir raumenys, žmogus gali išlaikyti gražią pėdos išvaizdą, grakščią ir lengvą eiseną iki gilios senatvės. Tačiau jeigu dėl kurių nors priežasčių minėti pėdos elementai tampa silpni ir nevisaverčiai, pėda nebeatlaiko kūno svorio, jos skliautas ima mažėti ir vystosi plokščiapėdystė.
Ši deformacija susidaro perkrovus ir pastoviai nuvarginant pėdos skliautą, pervargsta blauzdos vidinis raumuo, kuris palaiko pėdos vidinio krašto vidurinę dalį. Kai tik šis raumuo silpsta, persvarą įgyja šeiviniai raumenys, kurie ir nutempia pėdą į šoną (pailsėjęs blauzdos raumuo vėl grąžina pėdą į normalią padėtį – taip būna tik pradinėje plokščiapėdystės stadijoje). Plokščios, gumbuotos, iškrypusios pėdos atrodo negražiai, tačiau vien dėl jų blogos išvaizdos būtų galima gyventi. Blogiausia yra tai, kad turint tokias pėdas yra sunku vaikščioti. Žmogus jaučia kojų nuovargį paėjus net ir nedidelį nuotolį. Negraži būna tokių žmonių eisena. Eina jie krypuodami, mojuodami rankomis.
Visi šie nemalonumai prasideda jau nuo vaikystės. Plokščiapėdžiai vaikai skiriasi nuo turinčių sveikas pėdas. Jie atsilieka einant į žygį ir bėgant lenktynių, greičiau pavargsta sportinių žaidimų metu, ypač jei dar yra nutukę. O plokščiapėdžiai pagyvenusio amžiaus žmonės į vakarą vos pavelka kojas ir gula į lovą dejuodami, tiek dėl nuovargio, tiek dėl skausmų kojose. Skausmų priežastis yra smunkančių pėdos kaulų spaudimas į einančias iš pado nervų šakeles. Labiausiai skauda pėdos centrą, kulno vidurį ir vietas po kulkšnelėmis.
Kartais būna jausmas, lyg degintų padus. Be to, į vakarą skauda ne tik pėdas, bet ir blauzdas, šlaunis ir net strėnas. Deformuotiems kaulams spaudžiant kraujagysles, sutrinka kraujotaka, todėl patinsta pėdų, čiurnos, kartais kelio sąnariai, blauzdos raumenis traukia mėšlungis. Su amžiumi šie reiškiniai tik sunkėja.
Kadangi žmogaus organizme viskas yra susiję tarpusavyje, plokščiapėdystė pažeidžia ir kitų organų veiklą. Atsiranda bendras silpnumas, pablogėja atmintis, jaučiamas greitas nuovargis, sumažėja darbingumas.
Plokščiapėdystė gali būti ir įgimta. Dažniausiai yra paveldima iš tėvų ar senelių. Būsimų motinų žalingi įpročiai ir medikamentų naudojimas nėštumo metu taip pat gali turėti neigiamos įtakos.
Vis dėl to absoliučią daugumą sudaro įgyta plokščiapėdystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, o plokščiapėdžiais tampa dėl netinkamo auginimo ir auklėjimo. Vaiko pėdos pradedamos gadinti dar kūdikystėje. Natūralus vaiko judėjimo būdas iki 12 mėn. amžiaus yra šliaužiojimas. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaiko kojos yra visiškai nepritaikytos stovėjimui. Jų raiščiai ir raumenys dar gležni ir silpni, o kaulai nesusiformavę. Tuo metu vaiką pastatyti ant kojų yra tikras nusikaltimas. Neretai tėvai ir seneliai pastebėję vaiko pastangas stotis, neiškenčia ima už rankų ir pradeda jį vedžioti. Kojytėms yra užkraunama per didelė našta, kuri žaloja pėdas.
Prieš keletą dešimtmečių buvo gaminamos specialios kėdutės su ratukais, neva palengvinančios vaiko mokymą vaikščioti. Iš tikrųjų vaikas buvo verčiamas stovėti. Šių kėdučių gamyba buvo uždrausta.
Taigi, viena iš pagrindinių plokščiapėdystės išsivystymo priežasčių yra ankstyvas vaiko statymas ir vedžiojimas.
Žmogaus pėda yra pritaikyta vaikščioti nelygiu paviršiumi. Vasara – geriausias laikas plokščiapėdystės profilaktikai. Vaikštant miške, pievoje, paplūdimyje, kieme pade esantys receptoriai gauna daugybę impulsų, verčiančių pėdų raumenis susitraukinėti, dėl to jie stiprėja ir vystosi. Deja, mūsų vaikai pradeda vaikščioti ant kietų grindų, apauti minkštais bateliais, turinčiais plonus padus. Toks vaikščiojimas verčia pėdas plokštėti. Norint išsaugoti vidinį pėdos skliautą, vidinis vidpadžio kraštas turi būti pakeltas.
Dėl blogos avalynės pėdos gali suplokštėti ir suaugusiems. Ypač kenčia moterys, kurios dėl mados yra priverstos avėti deformuojančiais aukštakulniais bateliais. Madingi siaurais galais ir aukštais kulnais bateliai visą svorį suverčia ant pirštų padikaulio galvučių, privedė prie masinės skersinės plokščiapėdystės ir kojos nykščio iškrypimo į šoną.
Dar viena priežasčių, dėl kurių vaikams išsivysto plokščiapėdystė gali būti kaulų suminkštėjimas dėl rachito. Labai svarbu vaikui gauti pakankamai vitamino D, reikalingo kalcio įsisavinimui organizme, kuris būtinas kaulinio audinio formavimuisi. Vaikams sveika pabūti saulėje.
Yra šalis, kurioje plokščiapėdžių nėra. Tai Japonija. Kodėl? Japonijoje svečiai priimamai ir vaišinami arbata ne sėdint ant kėdės, o klūpant ant grindų specialioje pozoje, kuri padeda formuotis pėdų skliautams, o be to taip klūpant vyksta labai efektyvi izometrinė pėdos ir blauzdos raumenų mankšta. Dėl tokios nuolatinės treniruotės pėdos tampa tvirtos, tarsi geležinės.
Plokščiapėdystės yra lengviau išvengti, nei ją išgydyti. Pagrindinis profilaktikos teiginys – apsaugoti vaiko pėdas nuo per ankstyvo krūvio.
Kita plokščiapėdystės profilaktikos priemonė – tinkama avalynė. Avalynė apskritai turi didelės reikšmės žmogaus sveikatai. Ji gali būti geros nuotaikos ir puikios savijautos priežastis ir atvirkščiai. Todėl avėti patogius, kojų nevaržančius batus yra labai svarbi sąlyga sveikatos išsaugojimui.
Trečia – priemonės, padedančios išvengti plokščiapėdystės, kurioms reikia šiek tiek pastangų ir pasiryžimo. Tai kaulų, raumenų ir raiščių sistemos stiprinimas. Kadangi mūsų šiuolaikinis gyvenimo būdas nepalankus stiprių kojų išsivystymui, reikia ieškoti galimybių joms stiprinti. Šiam tikslui pasiekti bene labiausiai gali padėti tokios žinomos priemonės kaip masažas ir mankšta.
Svarbu rūpintis bendra kūdikio sveikata, saugoti nuo ligų, rachito. Vaikas turi pradėti savarankiškai vaikščioti. Vaikui pradėjus vaikščioti tinkamai apauti. Bateliai turi būti kietu padu, 2-3 cm kulniuku. Jei vidpadis yra lygus, įdėti papildomą paaukštinimą iš vidinės pusės – supinatorių. Patartina išnaudoti vasarą, vaikui basam bėgioti po smėlį, mišką, pievą, paupius.
Plokščiapėdystės gydymui naudojamos panašios priemonės kaip ir jos profilaktikai, tačiau jų intensyvumas ir trukmė turi būti didesni. Gydomoji mankšta su spec. priemonėm (voleliai padams, pėdas dirginantis kilimėlis su iškilimais, takelis su ratukais bėgimui vietoje...).
Suaugusiems ir pagyvenusiems žmonėms normalios pėdos atstatymas yra sunkiai įmanomas. Bet negydoma plokščiapėdystė progresuoja, deformacija įgauna vis sunkesnį laipsnį ir galiausiai padaro žmogų neįgaliu. Atkakliai treniruojantis, plokščiapėdystės laipsnis nedidėja, bet pereina iš sunkesnio į lengvesnį. Suaugusiems yra lengviau prieinamos įvairios masažo rūšys, gydomosios mankštos priemonės. Daug dėmesio reikia skirti tinkamai avalynei, naudoti specialius ortopedinius padukus. Vakarais būtina naudoti pėdų higienos ir priežiūros priemones, gerinančias kraujotaką. Vienas iš mitų – tvirtinimas, kad senatvėje žmogaus raumenys silpnėja ir jokiu būdu negalima sugrąžinti jėgos. Gyvenimo praktika neretai tokius teiginius sugriauna. Yra žinoma nemažai senų žmonių, kurie metodiškai ir reguliariai treniruodamiesi žymiai sustiprino savo pėdas ir atsikratė skausmų kojose, atstatė savo darbingumą. Masažas vyresniems žmonėms taip pat duoda stebinančių efektų. Dar vienas patarimas vyresniems žmonėms – reikai vaikščioti. Tinginiaudami neturėsime stiprių pėdų. Vaikščiojimas yra pats geriausias kojas stiprinantis pratimas. Tik reikia pasirinkti tinkamą avalynę. Užsienyje turizmu daugiausiai užsiima septyniasdešimtmečiai. Reikia nepagailėti savo santaupų ir įsigyti patogius batus.
Nuvargusios kojos – tai bloga nuotaika. Kad šypsotųsi akys, švytėtų veidas ir gera nuotaika lydėtų mus – nepamirškime prižiūrėti pėdų ir naudokimės gyvenimo teikiamais malonumais: visaverte mityba, patogia avalyne, higiena, atpalaiduojančiu masažu ir pakankamu fiziniu krūviu. Judėjimas – tai gyvenimas!
Esant minėtiems nusiskundimams rekomenduojame kreiptis pas bet kurį gydytoją ortopedą - traumatologą. Ortopedinę pagalbą nuo šiol jurbarkiškiams suteikiame ir „Saulės klinikoje“.
Komentuoti
IP 193.219.76.240
Daugiau reiktų populiarių medicinos straipsnių.