Išmokime išklausyti ir išsaugoti gyvybes

Trečiadienis, 08 Rugsėjis 2010 11:35

Kasmet rugsėjo 10-oji visame Pasaulyje yra minima kaip savižudybių prevencijos diena. Kas gi yra savižudybė? Kaip ją suprasti ir neleisti jai įvykti? Daugelį metų skyręs savižudybių tyrimams profesorius E. S. Shneidman teigia, kad beveik kiekvienos savižudybės priežastimi yra skausmas. Šio skausmo esmė yra psichologinė – perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, nerimas, vienišumas. Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutrūktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės srautas. Dažniausiai šios krizės metu žmogus nemato išeities iš sudėtingos problemos ir ieškodamas pagalbos mėgina atkreipti dėmesį į save. Bandančių nusižudyti žmonių yra tikrai daug. Tyrimai rodo, jog moterys bando nusižudyti net du kartus dažniau nei vyrai. Visgi vyrai iš tiesų nusižudo dažniau.

Pats efektyviausias prevencijos būdas – mokymas atpažinti savižudybės riziką, planuojamas problemų sprendimo būdų ieškojimas, į gyvybės išsaugojimą nukreiptų nuostatų formavimas, geranoriškų ir pagarbių santykių kūrimas. Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyvenimo, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei vienas šių būdų tokiam žmogui tikrai nepadės, gal net paskatins savižudybės link. Pirmas kontaktas su žmogumi, kuris bandė nusižudyti arba su tokiu, kurį dažnai aplanko mintys apie savižudybę, yra labai svarbus. Dažnai susitikimas su juo vyksta prie žmonių – gydymo įstaigoje, namie arba viešoje vietoje, kur gana sunku atvirai pasikalbėti. Pirmiausia yra būtina rasti tinkamą vietą, kad būtų galima ramiai ir pakankamai konfidencialiai pasikalbėti. Šiam pokalbiui skirti pakankamai laiko, kad viskuo nusivylęs žmogus galėtų atsiverti ir išsilieti. Tokio žmogaus reikia klausytis labai įdėmiai ir ramiai, stengtis suprasti jo jausmus, parodyti atidumą, rūpestį, nuoširdumą. Kalbant su juo negalima pertraukinėti kalbos, baisėtis, sakyti įkyrias arba neaiškias pastabas, uždavinėti sunkius klausimus.

Teigiama, kad savižudybėms yra būdingas „užkrečiamumas“. To priežastimi gali būti filmuose, spaudoje, televizijos laidose detaliai apibūdinamos savižudybės. Dažnai tvirtinama, kad savižudybės niekada negalima numatyti. Tačiau yra mokslinių tyrimų, kurie įrodo, jog prieš nusižudydamas žmogus dažniausiai siunčia tam tikrus ženklus, kurių aplinkiniai dažnai nepastebi. Keletas signalų, įspėjančių apie ketinimą žudytis:

sąmoningas arba nesąmoningas troškimas gyventi ir negyventi;
galvojimas, kad žmogus yra bejėgiškas išspręsti tam tikras savas problemas, nesugebėjimas rasti problemų sprendimų būdų;
fizinis bei psichinis išsekimas, dažna nuotaikų kaita;
sustiprėjusi įtampa, nepaaiškinamas pyktis, baimė, įtūžis, kaltės jausmas;
jaučiamas vidinis chaosas, neigiamas savęs ir savo galimybių vertinimas;
gyvenimo prasmės praradimas, nepasitikėjimas aplinkiniais.

Vienas iš būdų sužinoti, ar žmogus ketina nusižudyti – tai labai atsargiai paklausti apie tai jį patį, galbūt ne visiškai tiesiogiai. Iš tikrųjų jie būna dėkingi ir jaučia palengvėjimą galėdami atvirai kalbėti apie dalykus, kurie juos kamuoja. Klausti žmogų apie jo arba jos suicidines mintis nelengva. Patartina pamažu artėti prie šios temos.

Savižudybių skaičius labai svarbus rodiklis, atspindintis visuomenės sveikatos būklę. Lietuva jau nemažai metų Europoje išsiskiria didžiausiu savižudybių skaičiumi. Pažymėtina, kad savižudžių skaičius labai padidėjo paskelbus nepriklausomybę ir maksimumą pasiekė 2002 m. – 45 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Nuo 2002 m. savižudybių skaičius stabilizavosi ir kelerius metus nuosekliai mažėjo, tačiau 2008 m. vėl kiek pakilo. Statistikos Departamento duomenimis praeitais metais Lietuvoje nusižudė 1111 žmonių.

Jurbarko rajone mirčių nuo išorinių priežasčių sąraše pirmauja mirtys nuo tyčinių susižalojimų. Jų skaičius nuo 2006 m. ypač buvo išaugęs 2007 m., tiesa, 2008 m. jis kiek sumažėjo, bet išlieka didesnis nei Lietuvos vidurkis. (žr. 1 pav.)